Kaip pažinti paukščius
Pradedantysis paukščių stebėtojas turėtų pradėti mokytis atskirti pačius paprasčiausius ir dažniausius šalies sparnuočius, ypač tuos, kurie gyvena šalia mūsų miestuose ir kaimuose. Dauguma šių paukščių, tokių kaip baltasis gandras, didžioji zylė ar šarka, yra lengvai atpažįstami iš kontrastingų spalvų. Daugeliui nepatyrusių stebėtojų kur kas sudėtingiau atskirti kuosą nuo kovo, naminį žvirblį nuo karklažvirblio ar žaliukės patelę nuo naminio žvirblio patelės.
Išmokus pažinti paukščius, gyvenančius šalia, galima pradėti domėtis, kokie paukščiai dažnai matomi miškuose, pievose ar paežerėse. Dirvinio vieversio negalima tikėtis pamatyti miške, tačiau išvydus labai panašų į jį paukštį, tupintį pušyje, galima spėti, kad stebime lygutę.
Taigi, galime palyginti kad ir nedidelius, bet gana aiškius šių skirtingose buveinėse gyvenančių paukščių rūšių skirtumus. Kitas pavyzdys: nors pievinis ir miškinis kalviukai yra labai panašūs, tačiau brandžiame pušyne vasarą išvydus ant šakos tupintį kalviuką bus didelė tikimybė, kad tai miškinis kalviukas, bet stebint kalviuką pievoje tikimybė, kad tai miškinis kalviukas, - jau kur kas mažesnė. Priklausomai nuo to, kokioje buveinėje stebime paukščius ir kiek turime patirties, iš anksto galime nuspėti, kokias rūšis galime pamatyti.
Šiauriniai paukščiai, tokie kaip svirbeliai, sniegstartės, čimčiakai ar ledinės antys, mūsų šalyje būna tik šaltuoju metų laiku (į Lietuvą jie atskrenda žiemoti iš šiaurinių kraštų). Kiti, pavyzdžiui, dauguma žąsų, tilvikų ar plėšikai, palyginti trumpai aptinkami tik pavasarinių ar rudeninių migracijų metu. Lietuvoje perintys paukščiai gali būti matomi ištisus metus arba tik šiltuoju metų laiku.
Kad galėtumėte gerai įžiūrėti paukščio spalvas, raštą ir kūno formą, būtini lauko žiūronai, kurie padės greičiau ir lengviau atpažinti sparnuotį. Įgavus patirties, patartina naudotis monokliu, labai praverčiančiu stebint toli laukuose, ežeruose, tvenkiniuose ir jūroje esančius paukščius. Tik gerai pažinę dažniausius mūsų krašto sparnuočius galime pereiti prie retesnių, sunkiau aptinkamų ir atpažįstamų paukščių. Sparnuotį atpažinti padeda ne tik jo dydis, kūno forma, spalvos bei raštas, bet ir elgsena — saviti kūno, uodegos ar sparnų judesiai ir skrydžio būdas.
Stebėdami paukštį stenkitės įvertinti ir smulkesnius požymius, tokius kaip kojų, snapo, sparnų ir uodegos ilgis bei forma, ar paukštis bėgioja žingsneliais ar straksi abiem kojomis, ar skrenda lygiai ar banguotai, pavieniui ar būriais, ar plasnoja tankiai ar lėtai, ištisai ar su pertrūkiais, o gal sklendžia ir gali „kyboti" ore.
Atkreipkite dėmesį, ar paukštis dryžuotas ar lygus, ar turi skersines juosteles ant suglaustų sparnų, ar turi šviesų antakį, antuodegį ar žiedelį apie akis. Būtinai įsidėmėkite skrendančių paukščių, ypač stambesnių, sparnų ir uodegos formą bei ant jų esančias įvairias dėmes, juostas ar dryžius.
Puikus sparnuočių, ypač giesmininkų, atpažinimo raktas yra jų pavasarinės giesmės. Kai kada tik giesmės ar bendravimo balsai padeda tiksliai atpažinti rūšį gamtoje, ypač tada, kai giminingos rūšys išoriškai yra labai panašios ir lauko sąlygomis sunku įžiūrėti skiriamuosius požymius. Geras pavyzdys — pilkosios ir ankstyvosios pečialindų palyginimas. Dėl sunkiai įžiūrimų išvaizdos ir elgsenos požymių šias dvi artimas giesmininkų rūšis gamtoje atskirti yra sunku, tačiau jų giesmės labai skiriasi. Beveik taip pat akivaizdžiai skiriasi ir jau minėtų itin panašių pievinio ir miškinio kalviukų skrydžio balsai ir giesmės. Paukščių balsas yra nepaprastai svarbi atpažinimo priemonė. Atminkite, kad dažniausiai sparnuotį pirma išgirstame ir tik paskui iš balso stengiamės rasti jo buvimo vietą. Patyrę paukščių stebėtojai gamtoje didžiąją dalį sparnuočių atpažįsta iš balsų jų nematydami, nes šie būna pasislėpę miške, krūmynuose, pievoje ar nendryne.
Vertinant paukščių dydį gamtoje, labai dažnai padeda greta esantys sparnuočiai, kurių dydis gerai žinomas. Pavyzdžiui, nuleistame žuvininkystės ūkio tvenkinyje šalia visiems žinomos pempės mes gerai matysime sunkiau apibūdinamo rudeninio gaiduko ar juodakrūčio bėgiko dydžių skirtumus. Jeigu paukštis tupi ar skrenda vienas ir jo nėra su kuo palyginti, dydį įvertinti yra daug sunkiau ir net patyrę ornitologai gali suklysti.
Stebint gamtoje nežinomą paukštį visada reikia stengtis į užrašų knygelę pasižymėti kiek galima daugiau sparnuočio požymių, taip pat dydį, elgsenos bruožus ar balso ypatybes. Tam patartina nusipiešti kuo tikslesnį paukščio eskizą, šalia kurio būtų galima užsirašyti, kaip pasiskirstę paukščio apdaro spalvos ir raštas, koks santykinis kojų, snapo ar kaklo ilgis ir pan. Namuose tai padės tiksliau įvertinti visus matytus požymius ir palyginti juos su pateikiamais pažinimo vadove, nes matytos detalės labai greitai užsimiršta.
Kitas būdas, ypač kai paukštis nejudrus, - naudojantis pažinimo vadovu palyginti požymius ir aprašus tiesiog lauko sąlygomis. Žinoma, pradžioje kils labai daug abejonių, ar matytą paukštį atpažinote teisingai, tačiau nereikia bijoti klaidų, juk kol išmoksite atpažinti paukščius, praeis ne vieneri metai. Klysta visi - skirtumas tik tas, kad patyrę paukščių specialistai klaidų daro mažiau, o pradedantieji - kur kas daugiau.
Ištobulėjus skaitmeninei fototechnikai, gamtoje labai praverčia skaitmeninis fotoaparatas su teleobjektyvu. Kompiuterio ekrane galima ne tik padidinti ir paryškinti nufotografuoto paukščio detales, bet ir turėti puikų istorinį dokumentą, ypač kai kalbama apie labai retas ar naujas mūsų krašte sparnuočių rūšis.