Varnėnas
Perinti, traukianti, retai žiemojanti rūšis.
Varnėnas didesnis už naminį žvirblį. Nuo juodojo strazdo skiriasi trumpesne uodega ir blizgančiomis plunksnomis.
Patinas juodas, ryškaus metalo žvil gesio. Sparnai ir uodega rusvi. Snapas gel tonas. Rainelė tamsiai ruda. Kojos rusvos. Patelė netokių ryškių spalvų. Snapas gelsvas, dainelė ruda, su siauru baltu ar gelsvoku žiedu. Rudenį patino ir patelės apatinė pusė išmarginta didokomis baltomis dėmėmis, viršutinė — rusvais taškeliais. Patino snapas rusvas. Jaunikliai pilkšvai rusvi, smakras balsvas. Jie išsirita apaugę gana tankiais pilkai balsvais pūkais.
Lietuvoje gyvena nominalinis varnėno porūšis Sturnus vulgaris vulgaris.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto pakrantės iki Baikalo, Himalajų Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį Obės žemupį, pietuose tęsiasi iki pietinio Vakarų Himalajų šlaito, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena kai kuriose salose. Introdukuotas Šiaurės Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, daugelyje Okeano salų. Žiemoja Europoje, Afrikoje.
Visuose mūsų respublikos rajonuose varnėnas gana dažnas paukštis. Nuo seno laikomas įprastu kaimo paukščiu, nors kai kurie autoriai nurodo, jog varnėnai žmonių būstų vengė. Peri...
Migracija. Tikrasis artimas migran tas. Skrenda dieną ir naktį. Pavasarį atskridę didžiuliai jų būriai (iki 10 tūkst.) iki balandžio vidurio nakvoja Žuvinto nendrynuose. Vėliau, nuo liepos pradžios iki spalio pirmos pusės, nakvoti telkiasi jaunikliai. Dalis varnėnų pasilieka žiemoti.
Palikę lizdus, jaunikliai pamažu traukia žiemaviečių link. Jau liepos mėn. jų matyti pietinio Baltijos pajūrio rajo nuose nuo Kaliningrado srities iki Vokietijos. Spalio - lapkričio mėn. daugiausia varnė nų aptinkama Belgijoje. Šiuo laikotarpiu jų gana gausu ir Olandijoje bei Prancū zijoje. Nemažai čia lieka žiemoti, bet didesnė dalis perskrenda į Didžiąją Bri tanija. Žiemą pavienių pasirodo Pirėnų pusiasalyje. Du paukščiai aptikti Italijoje. Matyt, čia pateko prisijungę prie migruo jančių Centrinės Europos varnėnų. Tarp Lietuvoje žiemojančių varnėnų pasitaiko ir vietinių.
Biologija. Varnėnai renkasi ne biotopą, o lizdavietę. Peri visur, tačiau perėjimo vieta neturi būti toliau kaip 1 km nuo pagrindinių maitinimosi plotų.
Varnėnai mieliau užima arti sodybos iškeltus inkilus negu pamiškėje, nors atstumas iki mitybos plotų toks pat. Matyt, tai daro instinktyviai. Pamiškėje apsigyvenusių paukščių lizdus su kiaušiniais ir jauniklius labiau puola kiaunės, varnos bei šarkos. Nebodami triukšmo, varnėnai tampi įprastu didžiųjų miestų paukščiu. Apsigyvena senuose parkuose, soduose, senų medžių alėjose, paupiuose, ganyklose ir pievose augančių medžių grupėse iškeltuose inkiluose. Perėjimo vietose pasirodo tik grįžę iš žiemaviečių. Pirmųjų „vizitų" pobūdis priklauso nuo oro sąlygų. Dažnai paukščiai, kelias minutes tyliai patupėję medžių viršūnėse, skrenda maitintis. Atšilus, rytais ir vakarais intensyviai čiulba grupėmis sutūpę medžių viršūnėse.
Inkilą pasirenka ne iš karto, iš pradžių jį apžiūri tik patinas. Poros pastovios. Kartais pavasarį varnėnai pasilieka nakvoti inkiluose. Lietuvoje inkiluose peri apie 80% varnėnų populiacijos, kiti stogų plyšiuose, genių ir meletų uoksuose, natūraliose medžių drevėse. Lizdą suka abu poreles nariai iš pernykščių varpinių ir viksvinių sausų žolių, šiaudų. Gūžtą iš plunksnų ir pūkų baigia tik padėję pirmuosius kiaušinius. Gieda ir patinai, ir pateles. Patelių giesmė tylesnė, rečiau girdima. Čiulba ir perėjimo, ir nakvynės vietose.
Pavasarį, kol grįžusių patinų dar mažai, čiulba prie kelių pasirinktų inkilų. Vėliau patinas priverčiamas pasirinkti vieną inkilą, nors dalis į poligamiją linkusių paukš čių aktyviai stengiasi sukurti dar vieną „šeimą". Pirmoji patelė tuo laiku jau peri.
Ypač intensyviai varnėnai čiulba iš ryto. Aktyviausi dar nesudarę porų pati nai. Čiulbėdamas savotiškai „plaka" tru putį praskėstais ir nuleistais sparnais ir žvalgosi patelės. Nutūpusią šalia patelę pa tinas stengiasi įvilioti į inkilą. Iš pradžių jis kaišioja galvą į inkilą, po to įlenda į jį ir čiulba. Patelė dažniausiai seka paskui jį. Inkile vyksta paukščių kopuliacija, nors dažniausiai varnėnai kopuliuoja šalia in kilo. Dingus vienam porelės nariui, po kelių minučių jau susiformuoja nauja šeima. Paukščiai būna prisirišę prie pasi rinkto inkilo labiau negu prie kito poros nario. Varnėnams būdingi agresijos, paki limo skrydžiai, pavojaus ir nelaimės sig nalai. Patelės lytiškai subręsta antrais gy venimo metais.
Senos patelės kiaušinius pradeda dėti anksčiau už jaunas. Paprastai deda iki 11 valandos— kasdien po vieną. Kol dėtyje tik 1—3 kiaušiniai, patelė juos šildo tik retkarčiais ir inkile nakvoja ne visada.
Perėti pradeda padėjus priešpaskutinį ar paskutinį kiaušinį. Dieną peri pakaito mis abu porelės nariai, naktį inkile visada pasilieka tik patelė. Perėjimo trukmė — 12 parų. Vienos dėties jaunikliai išsirita per parą. Jaunikliai išbūna inkile 18 —21 dieną. Juos maitina abu porelės nariai.
Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu. Pagrindiniai mitybos plotai — ganyklos, dirbamieji laukai, pievos. Ypač mėgsta galvijų bandų kaimynystę.
Lizduose jaunikliai maitinami gyvūninės kilmės maistu: vabz džiais, moliuskais, sliekais. Ypač daug sulesa plėviasparnių, dvisparnių, žir gelių, tiesiasparnių ir kitų vabzdžių. Rudenį lesa įvairias uogas ir obuolius.
Varnėnai pradeda skelbti pavasarį, čiul bėjimu labai pagyvina dar iš žiemos nepabudusią gamtą. Sunaikina nemažai že mės ūkiui kenksmingų vabzdžių.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
