Pilkasis garnys

Perinti, migruojanti, žiemojanti rūšis. Pastebima ištisus metus.

Apsaugos būklė. Būklė šalyje nežinoma dėl tyrimų stokos, tačiau pastebima, kad atskiros kolonijos sunyksta pirmiausia dėl ankstesnių metų intensyvaus paukščių persekiojimo. Gausėjimo tendencijos nežinomos.

Paplitimas ir gausa. Paplitęs mūsų krašto paukštis. Perinčių dažniau randama rytinėje ir pietinėje šakes dalyse, taip pat Nemuno žemupyje ir Kuršių marių pakrantėse. Kasmet peri 3 000-6 000 porų.

Buveinė. Paukštis aptinkamas prie įvairių vandens telkinių, polaidžio apsemtose vietose, melioracijos grioviuose. Perėti pasirenka aukštus medžius. Žiemoja prie neužšąlančių vandens telkinių.

Skiriamieji požymiai. L - 84—102 cm. Suaugę paukščiai iš viršaus melsvai pilki, apačioje balsvi. Snapas stiprus, geltonas, kojos gelsvos ar pilkos. Viršugalvis baltas, jo pakraščiai juodi, pereinantys į ilgesnes, juodas sprando plunksnas. Kaklas balsvai pilkas, priekinėje dalyje išilgai  dryžuotas. Kai skrenda, matomas tipiškai suriestas kaklas, įtraukta galva, tamsios plasnojamosios plunksnos ir juodos kūno šonų juostos. Panašių spalvų gervės skrisdamos kaklą ištiesia. Jaunikkai skiriasi tamsiu viršugalviu ir nedaug tamsesniais jo šonais, pilkesnių kaklu ir snapu.

Balsas. Kai skrenda, dažnai girdimas garsus ir aštrus „khr-ra-ah".

Grėsmės. Grėsmė kyla dėl sunaikinamų dėčių reguliuojant greta perinčių didžiųjų kormoranų gausą. Taip pat pilkieji...