Rudasis ibis

Labai retai užskrendanti rūšis. Pastebėta gegužės ir spalio—lapkričio mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrasyta į PD I priedą. Būklė šalyje nežinoma, nes tai retai užklystanti rūšis.

Paplitimas ir gausa. Gvvena pietiniuose kraštuose. Pirmą kartą Lietuvoje rudasis ibis aptiktas dar 1923 m. netoli Gelgaudiškio. Vėliau (1966-2012 m.) 7 kartus pastebėtas Ventės rage, prie Palangos, Žeimenos, Vizbarų žuvininkvstės tvenkiniuose ir užmirkusiose Mustenių pievose.

Buveinė. Gyvena gausiai apaugusiuose vandens telkiniuose, apsistoja žuvininkystės tvenkiniuose.

Skiriamieji požymiai. L - 55—65 cm. Nesunkiai atpažįstamas, tamsiai rausvai rudas paukštis su žaliai žvilgančiais sparnais ir ilgu, žemyn lenktu snapu. Pavasarį suaugusių paukščių tarpas tarp akies ir snapo būna melsvas, apvestas balta juostele. Rudenį šis tarpas tampa tamsus, paukščiai mažiau žvilga, ant kaklo matomos balsvos dėmelės. Jaunikliai panašūs į suaugusius paukščius rudeniniu apdaru, bet dar blyškesni ir nežvilga.

Balsas. Retai girdimos kiek karkiamos frazės „hrua-a...hrua-a".

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių šalyje nežinoma.