Juodasis gandras

Perinti, migruojanti rūšis. Mūsų krašte matoma balandžio—rugsėjo mėn.
Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir L RK sąrašus. Perinčios populiacijos būklė nepalanki dėl veisimosi buveinių nykimo. Rūšies apsaugai skirtos Biržų, Žalioji ir Šimonių girios, taip pat Taujėnų—Užulėnio, Dotnuvos—Josvainių ir Vainuto miškai.
Paplitimas ir gausa. Visoje šalyje papktęs paukštis. Kasmet peri 600-800 porų. Buveinė. Gyvena dideliuose, drėgnuose miškuose — dažniausiai mišriuosiuose, šaka pelkių, vandens telkinių. Migruodami paukščiai apsistoja ir žuvininkystės tvenkiniuose.
Skiriamieji požymiai. L - 90-105 cm. Dydžiu panašus į baltąjį gandrą, bet lengvai atpažįstamas iš juodos, violetiškai ir žaliai žvilgančios viršutinės kūno dalies, galvos ir kaklo bei balto pilvo. Kai skrenda, iš apačios matomas juodas paukštis baltu pilvu ir baltais sparnų dengiamųjų plunksnų pagrindais, kartu sudarančiais savotišką baltą trikampį. Snapas, plotas apie akis ir kojos raudoni. Jaunikliai skiriasi durpinės spalvos su žalsvu atspalviu viršumi, pilkai žalsvai snapu ir kojomis.
Balsas. Kalena snapu panašiai kaip baltasis gandras, tik retai ir tyliau. Prie lizdo kartais girdėti, kaip šnypščia ir kiek gargia.
Grėsmės. Pagrindinės grėsmės kyla dėl nykstančių senų medynų, kuriuose rūšis peri, taip pat dėl paukščių trikdymo. Lokaliai potenciali...
Daugiau informacijos ieškokite čia.