Baltasis gandras

Perinti, migruojanti, kartais žiemojanti rūšis. Lietuvoje dažniausiai matoma nuo kovo pabaigos iki rugpjūčio pabaigos.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedą. Perinčios populiacijos būklė palanki, nes paskutiniais metais ji gausėjo. Rūšies apsaugai kol kas nėra išskirtų teritorijų.

Paplitimas ir gausa. Įprastas, paplitęs ir visiems pažįstamas mūsų šalies paukštis. Kasmet Lietuvoje peri 13 000-14 000 porų.

Buveinė. Gyvena žmogaus kaimynystėje — kaimuose, gyvenvietėse, rečiau miestų pakraščiuose. Lankosi pievose, laukuose, arimuose, prie vandens telkinių.

Skiriamieji požymiai. L - 95-110 cm. Su kitais nesupainiojamas baltas paukštis juodais sparnais, raudonu snapu ir raudonomis kojomis. Kai skrenda, iš apačios nuo juodojo gandro skiriasi ištisai balta kūno apačia ir juodomis plasnojamosiomis plunksnomis, jaunikkai skiriasi mažiau raudonu su juosvu galu snapu ir blyškesnėmis kojomis.

Balsas. Veisimosi metu dažnai kalena snapu. Prieš kalenimą dažnai girdimas trumpas šnypštimas.

Grėsmės. Pagrindinės grėsmės yra blogėjančios mitybinės sąlygos dėl žemės ūkyje naudojamų chemikalų ir vyraujančių monokultūrų žemdirbystės plotuose. Papildoma grėsmė kyla dėl nykstančių senų perėjimo vietų laukų medžiuose ir ant sodybų stogų.