Baltnugaris genys
Perinti, žiemojanti rūšis.
Baltnugaris genys kiek didesnis už di dįjį genį. Skiriasi ryškiai baltu antuodegiu ir juodais pečiais.
Patino viršugalvis raudonas. Pakaušis ir nugaros priekinė dalis juodi, jos apatinė dalis balta. Nuo žiočių kampo eina juoda juostelė, kuri gerklės šonuose susilieja su kita juoda juostele. Sparnai su juodai bal tomis skersinėmis juostelėmis. Pilvinė pusė balta, rusvo atspalvio. Šonai gelsvi, išmarginti išilginiais juodais dryželiais. Nuo pauodegio raudona spalva, palaips niui šviesėdama, tęsiasi net iki krūtinės. Snapas tamsiai pilkas. Kojos pilkos. Rai nelė ruda. Patelė panaši į patiną, tik jos viršugalvis juodas. Jauniklių viršu galvis ir pauodegys neryškiai raudoni. Išsirita pliki.
Lietuvoje gyvena nominalinis baltnugario genio porūšis Dendrocopos leucotos leucotos.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Ita lijos, Austrijos, Skandinavijos iki Ochotsko, Japonų, Rytų Kinijos jūrų. Šiaurėje Iarealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, šiaurinės Dvinos aukštupį, Obės vidurupį, Jenisejaus, Lenos aukš tupį, Amūro baseiną. Pietuose arealas tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, šiaurės rytų Kinijos, Chingano, Kentėjaus kalna gūbrių, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dnepro žemupio, Balkanų pusiasalio, Mažosios Azijos....
Žiemoja paplitimo areale. Lietuvoje retas.
Migracija. Sėslus arba klajojantis.
Biologija. Gyvena giriomis tekančių Upokšnių slėniuose, beržų ir juodalksnių šlapiuose medynuose, kur gausu išdžiūvusių medžių, trūnijančių stuobrių. Vasaros pabaigoje ir žiemą laikosi pagirių sodybose, mažuose juodalksnynuose, mišriuose beržynuose bei eglynuose.
Skraido tik dieną. Ištisas valandas krapštosi sausuose medžiuose, baladojasi tarp supuvusių stuobrių, gana retai pasigarsindamas dusliu diksėjimu. Žmogų arti prisileidžia vasaros pabaigoje klajojantys jauni paukščiai, o senieji baikštūs, nepasitikintys. Nerimaudami prie lizdo, baltnugariai geniai ne tik vangiai diksi, bet ir retkarčiais tyliai sutarškena snapu kamieną. Uokse jaunikliai ramesni negu kitų rūšių geniai: dažniausiai tyli, kartais, iškišę galvą pro landą, sukiksi, maitinami čečena. Lizdą palikę ramiai tupi prisispaudę prie medžio kamieno, tik į suaugusių balsų atsiliepia dusloku diksenimu.
Jau vasario pabaigoje perėjimo vietose pasigarsina tuoktuvinu tarškesiu. Balandžio pirmoje pusėje supuvusių beržų, juodalksnių, gluosnių stuobriuose kala uoksus 2 - 9 m aukštyje. Uokso gylis iki 37 cm, plotis apačioje 15-20, įlindimo angos skersmuo 5 cm. Ant minkšto trūnėsių sluoksnio balandžio viduryje padeda 3 -5 baltus 28,1 x 20,4 mm dydžio ir 6,7 g svorio kiaušinius. Peri 15 dienų. Gegužės pradžioje išsiritusius jauniklius maitina patinas ir patelė. Lizde išbūna 27- 28dienas.
Minta beveik vien vabzdžių vikšrais, vabalais, ilgakojais uodais bei ūsuočių lervomis (60%).
Labai naudingas sparnuotis, nes naikina vabalus - medienos gadintojus, įrašytas į Lietuvos raudonąją knyga.
Daugiau informacijos ieškokite čia.