Mažasis genys
Perinti, žiemojanti rūšis.
Mažasis genys mažiausias iš genių, naminio žvirblio dydžio. Kitaip negu kitų genių, šio kūno viršutinė dalis juodai ir baltai dryžuota, pauodegys pilkšvas. Patino kakta balta, viršugalvis raudonas. Nugara balta, su juodu skersiniu raštu. Sparnai juodi, išmarginti skersinėmis baltomis juostelėmis. Vairuojamosios plunksnos, išskyrus dvi juodas vidurines, baltos skersinės juostos juodos. Skruostai balti, nuo žiočių kampo eina juodas dryželis. Kūno apačia balsva, kartais su išilginėmis dėmelėmis. Snapas juodas. Kojos pilkos. Rainelė juodai ruda. Patelė panaši į patiną, tik viršugalvis juodas, jauniklių spalvos neryškios, matinės. Jų kakta tamsesnė už kūno apačią, išilginiai dryžiai platesni. Išsirita pliki, žiotys mėsos spalvos.
Lietuvoje gyvena nominalinis mažojo genio porūšis Dendrocopos minor minor.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje realas siekia Kolos pusiasalį, Pečioros, Ibės, Jenisejaus žemupį, Lenos vidurupį, Ochotsko jūrą, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, Šiaurės rytių Kinijos, Mongolijos, šiaurinio Kazachstano, Volgos deltos, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Izoliuotos arealo dalys yra Kaukaze, šiauriniame Irane, Kamčiatkoje...
Migracija. Sėslus arba klajoja nedi deliu atstumu.
Biologija. Gyvena mišriuose eglynuo se ir lapuočių miškuose. Dažniausiai ap tinkamas užmirkusiuose ir derlinguose medynuose. Ypač mėgsta juodalksnynus su eglių, beržų priemaiša (tokiuose me dynuose rasta 77,8% visų lizdų). Laikosi upių slėniuose augančiuose lapuočių go juose, prie pelkių, raistų salose. Įsikuria pelkėtuose medynuose, kuriuose gausu su trešusių ir džiūstančių medžių. Judrus ir patiklus paukštis. Žmogaus nebijo. Kopinėja šakomis bei kamienais, ilsisi uoksuose ir beveik nenusileidžia ant žemės. Pavasarį, per tuoktuves, prasklei dęs sparnus šliaužioja kamienu. Šiuo lai kotarpiu dažnai girdėti jo balsas. Tupėda mas atviroje vietoje ant pasirinkto ir dažnai lankomo medžio, mažasis genys šaukia į grąžiagalvės riksmą panašiu balsu „piu-piu-piu...", susišaukia „čik-čik...“. Be to, pavasarį dažnai „būgnija". Nakvoja uoksuose. Jaunikliai labai triukšmingi, to dėl nesunku aptikti gūžtą. Kovo mėn. ves tuviniu tarškesiu pagarsina veisimosi sezono pradžią. Aktyviausias balandžio mėn. Šiuo metu kala uoksus, dažniausiai keliuose medžiuose, tačiau gūžtą baigia tik susidarius porai. Drevę kala nudžiūvusiuose ar puvinio pažeistuose, dažniausiai iki 20 cm skersmens medžiuose. Peri gegužės viduryje. Uokso skersmuo 10, aukštis 10 — 15 cm, landos plotis apie 3,5 cm. Deda 5 — 6, rečiau 3 ar net 8 baltus, blizgan čius 18,8X14,2 mm dydžio kiauši nius. Jų masė apie 3—3,5 g. Peri abu poros nariai, 14 dienų. Jaunikliai ritasi gegužės pabaigoje—birželio pra džioje. Jie būna akli ir pliki. Lizde išgy vena apie 20 dienų. Dažniausiai išauga 3—5 geneliai. Jaunikliai gūžtą palieka bir želio 14 - 22 dienomis. Prieš išskrisdami jie kaišioja galvas iš uokso, kopinėja ka mienu netoli angos. Patinas ir patelė jauniklius maitina iki liepos pradžios. Vė liau vados pakrinka ir jaunų paukščių galima pastebėti soduose, parkuose, gyven vietėse, toli nuo perėjimo vietų. Maisto ieško medžių, tvorų, stulpų ply šiuose, kartais kapsto miško paklotę. Ren ka įvairių drugių, lapgraužių lervas, mu ses, vorus, amarus ir kt. Kopinėdamas sutrūnijusiais medžiais, renka ūsuočių bei kitų žievės ar kamieno kenkėjų lervas ir lėliukes.
Mažasis genys būdingas drėgnų lapuo čių miškų gyventojas. Jo išskobtuose uok suose apsigyvena daugelis smulkių žvirblinių paukščių. Sunaikina daug įvairių miško, sodo ir parko kenkėjų.
Įdomu, kad šiauriniuose kraštuose šio genio racione vyrauja amarai. Vienu kar tu jaunikliams atnešama iki 300 amarų.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
