Pietinis purpelis

Perinti, žiemojanti, sėsli rūšis, Lietuvoje aptinkama ištisus metus.

Apsaugos būklė. Būklė šalyje nežinoma dėl tyrimų stokos. Nors rūšis per keliasdešimt metų išnyko nemažoje dalyje buvusių perėjimo vietų,
paskutiniais metais jos gausa ir paplitimas stabilizavosi.

Paplitimas ir gausa. Mūsų šalyje pirmą kartą pietinis purplelis pastebėtas 1954 m. prie Tauragės. Vėliau aptiktas Kaišiadoryse, Kaune, Palangoje, Panevėžyje ir kituose miestuose. Šiuo metu tai gana įprastas kai kurių miestų ir didesnių gyvenviečių paukštis, kiek retesnis tik Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Lietuvoje peri 10 000-20 000 porų. Vasarą gyvena poromis, o žiemą laikosi būriais iki keliolikos ar kelių dešimčių paukščių.

Buveinė. Gyvena gyvenviečių želdynuose — parkuose, skveruose, soduose ir pan.

Skiriamieji požymiai. L - 29-33 cm. Nesunkiai atžįstamas iš vienodai šviesiai pilko kūno ir juodos, baltos juostos ribojamos skersinės kaklo juostelės. Plasnojamosios plunksnos melsvai pilkos. Paukščiui skrendant matomi balti kraštinių uodegos plunksnų galai. Jaunikliai neturi juodos kaklo juostelės.

Balsas. Dažnai girdimas švelnus „che-er-r". Burkavimą sudaro triskiemenis „hu hu-u hu", pabrėžiama vidurinė dalis.

Grėsmės. Gausą ir paplitimą riboja klimato sąlygos, plėšrūnai ir maisto stoka, ypač žiemos mėnesiais.