Juodakaklis naras
Reta perinti, negausiai praskrendanti, žiemojanti rūšis. Lietuvoje gakma pastebėti ištisus metus.
Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo k L RK sąrašus (1 (E) kategorija). Perinčios popukacijos būklė nepalanki, nes nyksta ankstesnėse veisimosi vietose. Rūšies apsaugai skirta Labanoro giria ir Gražutės regioninio parko dalis.
Paplitimas ir gausa. Perėjimo metu paukštis aptinkamas rytinėje šakes dalyje — Švenčionių, Ignalinos, Zarasų r. (čia peri iki 10 porų). Kitur labai retai pastebimos tik pavienės poros. Migracijų metu ir žiemą aptinkama didesniuose vandens telkiniuose ir jūroje.
Buveinė. Skaidrūs, retai žmonių lankomi ežerai.
Skiriamieji požymiai. L — 63—75 cm. Didesnis už rudakaklį narą, plaukdamas tiesų ir tvirtą snapą laiko horizontaliai, kakta gana stati, krūtinė atsikišusi į priekį. Pavasarį suaugusių paukščių galva tamsiai pilka, kaklą puošia vertikalūs juodi ir balti dryželiai, kaklo priekyje - juoda dėmė. Nugara tamsi, su tankiomis baltų kvadratinių dėmių eilėmis. Suaugėlių poilsio apdaru galva ir užpakalinė kaklo dalis juosva, nuo balto priekio ją skiria juodesnė juostelė. Žiūrint iš galo. kaklo šonuose baltos spalvos nematyti. Kaktos priekis sudaro nedidelį gumburą. Viršus vienodai tamsiai pilkas. Jaunikliai panašūs į suaugusius paukščius,...
Balsas. Pavasarį paukščiams skrendant girdimi trumpi garsai „knar-r". Giesmė garsi, sudaryta iš pratisų riksmų „klu-u-u kuriu-u-u ku-hiu-u-u".
Grėsmės. Perinti populiacija nyksta dėl trikdymo (kai dėtis sunaikina plėšrūnai). Dalis paukščių žūsta žvejų tinkluose.
Populiacijos gausą riboja veisimosi buveinių stoka.
Daugiau informacijos ieškokite čia.