Balinė pelėda

Reta perinti, migruojanti, kartais žiemojanti rūšis. Paprastai pastebima kovo—spalio mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir LRK sąrašus. Būklė yra nepalanki, nes sunykusios žinomos perėjimo vietos. Rūšies apsaugai išskirta Nemuno delta.

Paplitimas ir gausa. Balinė pelėda paplitusi lokaliai. Rasta perint Alytaus, Ignalinos, Šilutės, Klaipėdos, Akmenės ir kituose rajonuose. Lietuvoje peri iki 50-200 porų.

Buveinė. Gyvena atviro kraštovaizdžio vietose — apleistose pievose, aukštapelkėse, išeksploatuotuose durpynuose ir pan.

Skiriamieji požymiai. L - 33-40 cm. Panaši į mažąjį apuoką, tačiau ilgesniais sparnais ir mažesne galva. Auselės nedidelės ir sunkiai įžiūrimos, ypač jei paukštis būna ramybės būsenos. Apdare vyrauja šviesiai gelsva spalva, kūnas gana tankiai dėmėtas ir dryžuotas. Skruostų vainikai
palšai gelsvi, apie šviesiai geltonas akis matyti juodi „akiniai". Pilvas negausiai dryžuotas ir kontrastuoja su dėmėta krūtine. Uodega su plačiomis skersinėmis juotelėmis. Sparnas su 2-3 juodomis juostelėmis ir plačia gelsva dėme, užpakalinis jo kraštas baltas. Paukščiui skrendant iš apačios matyti juodi sparnų galai. Mėgsta tupėti ant žemės.

Balsas. Patelės balsas panašus į švokščiamą „chi-i-i ef'. Ūbavimą sudaro trumpų ūkčiojimų serija „uh ufc uh uh uh"....