Žvirblinė pelėda

Negausi, perinti, žiemojanti rūšis. Pastebima ištisus metus.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir L R K sąrašus. Būklė yra palanki, nes rūšis plinta, o gausa nemažėja. Rūšies apsaugai išskirta Biržų ir Žalioji girios, Būdos—Pravieniškių, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Gražutės regioninio parko miškai.

Paplitimas ir gausa. Žvirblinė pelėda labiau paplitusi rytinėje ir pietinėje šalies dalyse, kitose vietose matoma retai. Lietuvoje kasmet peri 50-150 porų.

Buveinė. Dažniausiai gyvena eglynuose, nors šių pelėdų aptinkama ir mišriuosiuose, lapuočių miškuose (kuriuose nėra pomiškio).

Skiriamieji požymiai. L — 15—19 cm. Mažiausia  Lietuvos pelėda. Skrydis banguotas. Mėgsta tupėti eglių viršūnėlėse ir retkarčiais sukioti uodegą. „Veidas" nelabai išsiskiria, suplokštėjęs, su baltais antakiais ir mažomis geltonomis akimis. Viršus pilkai rudas, smulkiai taškuotas. Apačia balsva, pilvas išilgai, o krūtinė ir šonai skersai rudai dryžuoti, jaunikliai neturi baltų taškelių ant nugaros ir viršugalvio.

Balsas. Gieda panašiai kaip apuokėlis, bet balsas mažiau melancholiškas, aukštesnis ir labiau pabrėžiamas galūnėje - „piu-uh... piu-uh", kartojamas maždaug kas pusantros sekundės. Rudenį dažniau girdima serija riksmų, panaši į „piuh piuh piuh pi-ih py-yh".

Grėsmės. Gausą ir paplitimą riboja veisimosi buveinių paplitimas ir...