Kilnusis erelis

Labai retai perinti, reta praskrendanti, žiemojanti rūšis.

Pastebima ištisus metus. Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir LRK sąrašus. Perinčios populiacijos būklė nepalanki, nes paskutinius šimtą metų sėkmingo perėjimo atvejų nežinoma.

Paplitimas ir gausa. Dažniau matoma perskrendančių paukščių įvairiose šalies vietose. Per pastaruosius kelis dešimtmečius suaugėlių per perėjimo sezoną pastebėta Panevėžio, Švenčionių, Ignaknos ir kituose rajonuose.  Manoma, kad šalyje gali perėti 2—3 poros.

Buveinė. Miškų masyvai šalia didelių aukštapelkių.

Migracijų metu paukščių pastebima virš pievų, laukų.

Skiriamieji požymiai. L — 80—93 cm. Suaugęs paukštis tamsiai rudas, sprandas šviesiai rudas, sparnų dengiamosios plunksnos šviesesnės nei fono spalva. Uodega ilgoka, jos pagrindas šviesesnis, neaiškiai dryžuotas, galas nutamsėjęs. Sparnų plasnojamosios plunksnos iš apačios
yra šviesesnės nei dengiamosios, skersai dryžuotos. Sparnų pagrindas kiek siauresnis. Sklendžiant, kaip ir karakškojo erelio, sparnai pastebimai sukelti aukštyn. Jaunikliai iš viršaus skiriasi tamsiomis sparnų dengiamosiomis plunksnomis, balsvomis dėmėmis sparnų galuose ir
baltu uodegos pagrindu, o iš apačios aiškiomis baltomis nevienodo dydžio dėmėmis plasnojamųjų plunksnų plote ir grynai baltu uodegos pagrindu su aiškiai apibrėžtu juosvu galu. Užpakalinis sparnų pagrindo kraštas aiškiai siaurėjantis.

Balsas. Panašus į...