Sketsakalis

Rūšis: Plėšrieji
Lotyniškas pavadinimas: Falco subbuteo

Perinti, migruojanti, žiemojanti rūšis. Dažniausiai matoma balandžio pabaigoje—rugsėjo mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į LRK sąrašus. Perinčios populiacijos būklė nežinoma.

Paplitimas ir gausa. Nors ir negausi, tačiau dažniausiai aptinkama sakalų rūšis mūsų krašte (dažniau — vakarinėje, rytinėje ir pietvakarinėje šakes dalyse). Lietuvoje randama perint 400-700 porų.

Buveinė. Dažniausiai gyvena didesniuose ar mažesniuose senuose pušynuose. Mišriuosiuose ar lapuočių miškuose daug retesnis paukštis. Medžiodamas apsilanko ir gyvenvietėse.

Skiriamieji požymiai. L - 29-35 cm. Suaugusius paukščius nesudėtinga atskirti iš tamsiai pilko viršaus,balsvos, ryškiai juodai dryžuotos apačios, ryškiai rudų „kelnių" ir pauodegio. Skruostai k gerklė balti, sudarantys aiškų kontrastą su plačiais juodais skruostų ūsais, tamsia likusia galvos dalimi ir dryžuota krūtine. Kai skrenda, suaugę sketsakaliai iš apačios dėl gausiai dryžuotų pasparnių ir kūno sudaro tamsių paukščių įspūdį. Jauniklių pauodegys gelsvas, viršus rusvai margas, kakta šviesi, apačia gelsva. Nuo panašių raudonkojo sakalo jauniklių skiriasi mažai iš viršaus dryžuota uodega, tamsesniu viršugalviu, platesniais, bukais ūsais, gelsvesniais skruostais ir kūno apačia. Kai skrenda, iš apačios nematyti juosvo plasnojamųjų plunksnų pakraščio. Sparnai gana siauri, smailiais galais, uodega palyginti trumpa.

Balsas. Dažniausiai girdimas greitas „kje kje kje kje" ar...

kje kje" ar labiau ištęstas „kji-i-i kji-i-i kji-i-i", tačiau neretai skleidžiamos ir trumpos frazės „kit... kit".

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių šalyje nežinoma.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.