Didysis poliarinis kiras

Labai retai užskrendanti, kartais žiemojanti rūšis. Pastebėta sausio—gegužės ir rugsėjo mėn.

Apsaugos būklė. Būklė šalyje nežinoma, nes tai retai užklystanti rūšis.

Paplitimas ir gausa. Šiaurinių kraštų paukštis. Lietuvoje pirmą kartą mantas 1906 m. prie Nidos, vėliau (daugiausia 1992-2011 m.) pastebėtas dar 11 kartų. Beveik visi stebėjimai užregistruoti Baltijos jūros pakrantėje, Kalotės ir Dumpių sąvartynuose ir tik kartą - Kauno mariose.

Buveinė. Atvira jūra ir jos pakrantės; apsilanko sąvartynuose ir labai retai vidaus vandenyse.

Skiriamieji požymiai. L - 63-68 cm. Suaugusių paukščių veisimosi apdaru nugara šviesiau pilka nei panašaus sidabrinio kiro, tačiau didysis poliarinis kiras patikimai nuo šios rūšies atskiriamas iš grynai baltų, kiek suapvalėjusių sparnų galų. Suaugusių paukščių poilsio apdaru galva ir kaklas tankiai rusvai dryžuoti. Jaunikliai vienodai šviesiai rusvai pilki, neryškiai raibi iš viršaus. Kojos ir snapas rusvai rožiniai, snapo galas juodas, akys mažos, tamsios. Pirmos žiemos paukščiai jau daug šviesesni, antros žiemos gerokai gausiau ir stambiau dėmėti bei dryžuoti, akys šviesios, juodas snapo galas su šviesiu galiuku.

Balsas. Panašus į sidabrinio kiro, tik kiek šiurkštesnis.

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių nežinoma.