Dirvinis sėjikas

Reta perinti, migruojanti, retai žiemojanti rūšis. Pastebima kovo—lapkričio mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir L RK sąrašus. Perinčių paukščių būklė šalyje nepalanki dėl nykstančių buveinių dėl to mažėja ir populiacija). Rūšies apsaugai išskirtas Aukštasis ir Reiskių tyrai, Praviršulio tyrelis, Mūšos tyrelis, Kamanų ir Čepkelių pelkės.

Paplitimas ir gausa. Perinčių paukščių aptinkama kiek daugiau nei dešimtyje pelkių, kur kasmet peri 40—50 porų. Migracijų metu dažnai pastebima žuvininkystės tvenkiniuose ar atviruose laukuose. Telkiasi į būrius iki kelių šimtų ar kelių tūkstančių individų.

Buveinė. Perinčių randama atvirose didesnių aukštapelkių plynėse. Migracijų metu žiemodami jie apsistoja nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, dideliuose arimuose, pievose.

Skiriamieji požymiai. L - 25-28 cm. Pavasarį dirvinio sėjiko kūno viršus geltonas, tankiai tamsiai ir smulkiai baltai dėmėtas. Apačia juoda, nuo pat snapo apie akis, kaklo ir kūno šonais eina balta juosta. Pauodegys ir sparnų apačia balti. Patelės kūno apatinėje dalyje paprastai būna
mažiau juodos spalvos. Suaugę paukščiai poilsio apdaru juodos spalvos kūno apačioje neturi, viršus geltonas, be auksinio atspalvio. Jaunikliai labai panašūs į suaugėlius rudens apdaru, tačiau dryžuotesniais šonais ir krūtine, vienodesnio ryškumo fonine...