Geltonkojis kiras

Rūšis: Sėjikiniai
Lotyniškas pavadinimas: Larus michahellis

Praskrendanti, kartais žiemojanti rūšis. Pastebima dažniausiai balandžio pabaigoje-spalio mėn.

Apsaugos būklė. Būklė šalyje nežinoma dėl tyrimų stokos, tačiau rūšies registracijų nemažėja.

Paplitimas ir gausa. Reguliariai gyvena Viduržemio jūros regione. Iš artimesnių kraštų perinčių geltonkojų kirų rasta Vokietijoje, Lenkijoje. Mūsų krašte apsilanko reguliariai. Pastebėta Nemuno deltoje, Kuršių mariose, Kauno mariose, daugelyje regioninių sąvartynų.

Buveinė. Aptinkami tokiose pat buveinėse kaip ir sidabriniai ar kaspijiniai kirai.

Skiriamieji požymiai. L - 52-58 cm. Labai panašus į sidabrinį kirą, tačiau turi ryškiai geltonas kojas, o žiemą, kaip kaspijinio kiro, galva labai mažai dryžuota — dryžuota būna tik apie akis ir sprando plote. Snapas, kaip ir sidabrinio kiro, stiprus, dar ryškiau kirstu posnapiu, kurio raudona dėmė didelė, kartais užeinanti ir ant antsnapio. Balti kraštinių didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galų ploteliai nedideli, nugara kiek tamsesnė nei sidabrinio, jauniklių galva šviesi, tamsėsnė apie akis ir sprandą, apačia šviesi. Snapas stiprus, juodos kojos ilgos, šviesios mėsos spalvos. Kai skrenda, matosi tamsokos pasparnės, baltas, mažai dėmėtas antuodegis ir plačiai juodas uodegos galas. Antros žiemos paukščiai turi šviesią galvą ir aiškiai matomą patamsėjusį plotelį apie...

plotelį apie akis.

Balsas. Nosinis, labiausiai primena silkinio kiro balsą.

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių nežinoma.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.