Kaspijinis kiras

Reta perinti, įprasta migruojanti, kartais žiemojanti rūšis. Mūsų krašte dažniau matoma liepos-spalio mėn.

Apsaugos būklė. Būklė šalyje nežinoma, tačiau paskutinį dešimtmetį tai plintanti ir naujai perinti šalyje rūšis.

Paplitimas ir gausa. Perintys kaspijiniai kirai įsikuria sidabrinių kirų kolonijose (Kretuono ež., Novaraistyje) arba sudaro atskiras kolonijas (Drūkšių ež.). Vasaros pabaigoje dažniau pastebimi vakarinėje šalies dalyje, ypač Kuršių mariose, pavasarį ir žiemą — Nemune.

Buveinė. Atviros didesnių vandens telkinių salos. Ilsisi smėlio salose, ant molų, pamario laukuose.

Skiriamieji požymiai. L - 55-60 cm. Spalvomis kaspijinis kiras panašus į sidabrinį, tačiau lieknesnis, ilgesniais kaklu, kojomis ir sparnais, jam būdinga statesnė stovėsena. Galva palyginti maža, nuolaidi, sprandas status, snapas ilgas, posnapis mažai kirstas. Kojos dažniausiai būna šviesiai pilkai rožinės, rečiau gelsvos ar geltonos. Akys dažniausiai tamsios, mažos. Poilsio apdaru į akis krinta balta galva tik iš arčiau galima įžiūrėti neintensyvų pilką dryžuotumą apie akis. Snapas geltonas, su žalsvu atspalviu. Sparnų galai mažiau juodi nei sidabrinio kiro, vidinėje sparnų pusėje paukščiui stovint, matomi dideli balti plotai, o jam skrendant - ilgi balti kraštinių didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galai, jaunikliai panašūs...