Sidabrinis kiras

Lokaliai perinti, įprasta praskrendanti, žiemojanti rūšis.

Apsaugos būklė. Plintanti šalyje rūšis, nes daugėja perinčių porų žinomose veisimosi vietose, aptinkamos naujos perėjimo vietos. Neperinčių ir migruojančių paukščių gausos pokyčių nežinoma.

Paplitimas ir gausa. Perinčių paukščių rasta Klaipėdos, Kretingos, Švenčionių, Šakių, Kelmės, Radviliškio r. ir kt. Pastaraisiais metais peri iki 200 porų. Migracijų metu sidabrinių kirų matoma daugelyje Lietuvos vietovių, o žiemą dažniau tik vakarinėje šalies dalyje ir regioniniuose sąvartynuose.

Buveinė. Peri didesnių vandens telkinių salose, žuvininkystės tvenkiniuose, ant pastatų stogų. Besimaitindami ar migruodami paukščiai lankosi visuose vandens telkiniuose, pievose ir laukuose.

Skiriamieji požymiai. L — 54—60 cm. Pavasarį suaugusių paukščių kūno viršus melsvas, galva ir kūno apačia balta, sparnų galai su didelėmis baltomis dėmėmis, kojos pilkai rožinės, tačiau pasitaiko individų su gelsvomis kojomis. Snapas geltonas, stiprus, su raudona posnapine dėme. Žiemą suaugėlių galva ir kaklas pilkai dryžuoti. Jaunikliai ištisai pilkai rudi (galva taip pat ruda), iš viršaus juodai, iš apačios pilkai dėmėti. Snapas juodas, kojos pilkai rožinės. Kai skrenda, viršutinėje sparnų pusėje ant didžiųjų plasnojamųjų plunksnų matomas šviesesnis pilkas ir balsvas, tamsiai dėmėtas antuodegis. Uodegos galas plačiai juodas....