Juodagalvis kiras

Rūšis: Sėjikiniai
Lotyniškas pavadinimas: Larus melanocephalus

Reta perinti, užskrendanti rūšis. Lietuvoje matyta kovo viduryje—lapkričio viduryje.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedą. Būklė šalyje nežinoma, tačiau migruojančių paukščių registracijų nemažėja. Pavienių perinčių porų
aptinkama atskirais metais.

Paplitimas ir gausa. Pietinių kraštų paukštis. Mūsų šalyje pirmą kartą pastebėtas 1998 m. Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose. Nuo 2004 m. aptinkamas reguliariai Klaipėdos, Šilutės, Kauno, Utenos, Prienų r. ir kt. Perinčių pirmą kartą rasta 2007 m. Šalčininkų r., vėliau Klaipėdoje.

Buveinė. Pamatyti galima įvairių vandens telkinių pakrantėse, salose, lankosi sąvartynuose, praskrenda pajūriu.

Skiriamieji požymiai. L - 37—40 cm. Iš toliau suaugęs paukštis panašus į rudagalvį kirą, tačiau kiek didesnis, baltais sparnų galais, baltesne nugara ir grynai juoda galva. Snapas raudonas, su juodu žiedeliu, kojos raudonos, apie akis balti vokai. Suaugėlių poilsio apdaru galvoje matyti
amsi dėmė. Antrų metų paukščiai panašūs, bet sparnų galuose matoma daugiau ar mažiau juodos spalvos. Jaunikliai tamsiai žvynuotai margi iš viršaus, galva gana lygiai balsvai rusva, sparnų ir uodegos galas juodas, apačia balta, snapas ir kojos juodi. Kai skrenda, matoma balta apačia ir baltos apatinės dengiamosios sparnų plunksnos —...

plunksnos — tuo skiriasi nuo tokio pat amžiaus paprastojo kiro.

Balsas. Dažniausiai girdimas kiek nosinio pobūdžio, bet linksmo tono balsas „je-eh" ar „chav".

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių nežinoma.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.