Paprastasis kiras
Negausiai perinti, įprasta praskrendanti, žiemojanti rūšis, Lietuvoje matoma ištisus metus.
Apsaugos būklė. Būklė šalyje nežinoma dėl tyrimų stokos. Pastebima, kad rūšis nyksta atskirose perėjimo vietose, todėl manoma, jog būklė
nepalanki.
Paplitimas ir gausa. Perinčių paukščių daugiausia Kretuono ež. saloje (pusė visų perinčių šalyje porų). Pavienių perinčių porų aptikta Kauno, Raseinių, Šalčininkų, Ignalinos, Zarasų, Šilutės, Klaipėdos ir kituose rajonuose, taip pat Nemune žemiau Kauno. Kasmet peri 120-150 porų. Įprastas paukštis migracijų metu ir švelnesnėmis žiemomis. Šaltomis žiemomis dažniau matomas prie jūros.
Buveinė. Dažniausiai peri įvairių vandens telkinių salose, tačiau žinoma lizdų ant pastatų stogų, plaukiojančių objektų, pakrantės pušelių ar net laukų balose. Migracijų metu ir švelnesnėmis žiemomis dideli būriai apsistoja apsemtose pievose, plačiuose arimuose ir pan.
Skiriamieji požymiai. L - 40-46 cm. Vidutinio dydžio kiras, kuris nuo panašaus sidabrinio skiriasi mažesniu ūgiu, tamsiau pilka viršutine kūno dalimi, apvalesne galva ir silpnesniu, geltonu snapu, neturinčiu oranžinės dėmės. Kojos žalsvai gelsvos. Kai skrenda, viršutinės sparnų pusės juodose galinėse plunksnose matoma aiški balta dėmė, kuri antramečių paukščių būna mažesnė, juodas sparnų galo plotas didesnis, o priekinėje sparnų dalyje daugiau juodumo....
Balsas. Dažnai girdimas švelnus išskirtinis balsas „pji-i". Tuoktuviniai balsai panašaus pobūdžio kaip ir kitų stambesnių kirų - „kyi kyi kyi kli-ih... kli-ih... keia keia".
Grėsmės. Atskiros kolonijos išnyksta dėl užaugančių salų ir užpelkėjusių pakrančių. Lokaliai galimas neigiamas poveikis dėl trikdymo ir jauniklių žūties kolonijose lankantis žmonėms.
Daugiau informacijos ieškokite čia.