Plėšrioji žuvėdra

Praskrendanti rūšis. Perėjimo faktai šalyje nepasitvirtino. Dažniausiai pastebima balandžio— rugsėjo mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedą. Būklė šalyje nežinoma, tačiau neperinčių paukščių nemažėja.

Paplitimas ir gausa. Dažniausiai plėšrioji žuvėdra matoma Kuršių mariose ir Baltijos pajūryje, retkarčiais — Nemune ir vidaus vandenyse (dažniau žuvininkystės tvenkiniuose, kai kuriuose ežeruose).

Buveinė. Smėlėtos vandens telkinių pakrantės ir salos. Apsistoja ir atviruose didesnio ploto vandenyse.

Skiriamieji požymiai. L - 48-55 cm. Stambiausia mūsų krašto žuvėdra, nuo kitų lengvai atskiriama iš daug didesnio ūgio, galingo, ryškiai raudono su juodu galu snapo ir tamsių sparnų galų. Uodega trumpa, kojos juodos. Juoda galvos „kepuraitė" gali būti kiek pašiaušta. Paukščių poilsio apdaru galvos priekinė dalis būna baltai dryžuota. Jauniklių snapas mažiau ryškus, nugara skersai tamsiai išmarginta, viršugalvis tamsus, kiek nusileidžiantis ant skruostų. Kojos gelsvai pilkos. Skrendančius pirmamečius paukščius nesunku atskirti iš tamsių uodegos pakraščių.

Balsas. Paukščiams skrendant dažnai girdimas gergždžiantis karkimas — „kr-r-re-ehk", kiek primenantis pilkojo garnio balsą, bet aštresnis ir ilgesnis.

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių nežinoma. Galimas neigiamas poveikis dėl paukščių trikdymo.