Rudagalvis kiras
Perinti, praskrendanti, negausiai žiemojanti rūšis. Dažniausiai matoma kovo—lapkričio mėn.
Apsaugos būklė. Būklė nežinoma dėl tyrimų stokos: šalyje jau daug metų kolonijos nebuvo inventorizuojamos. Pastebima, kad atskiros gausios kolonijos nyksta, todėl manoma, jog rūšies būklė nepalanki.
Paplitimas ir gausa. Gausiausiai perinti kirų rūšis mūsų krašte. Pastebima visuose šalies vandens telkiniuose, tačiau perinčių paukščių dažniau randama rytinėje ir pietinėje dalvje bei Nemuno deltoje. Kasmet Lietuvoje peri 30 000—60 000 porų, kai buriasi į kolonijas iki kelių šimtų ar net kelių tūkstančių porų. Žiemą jų nuolatos pastebima prie Baltijos jūros.
Buveinė. Perėti pasirenka seklius, gausiai apaugusius vandens telkinius - lizdus krauna ant plovų, žole apaugusiose salose ir pan. Besimaitinančių matoma ne tik virš vandens telkinių, bet ir pievose, arimuose, laukuose.
Skiriamieji požymiai. L - 35-39 cm. Pavasarį paukščiai lengvai atpažįstami iš kavos spalvos galvos ir tamsiai vyšninio snapo bei kojų. Kai skrenda, sparnų priekyje matoma plati balta juosta. Poilsio apdaru ant galvos kiek rudos spalvos dėmelių išlieka tik virš akių ir skruostų. Kojos
būna grynai raudonos, snapas raudonas, su juodu galu. Pirmos žiemos jauni paukščiai panašūs, bet jų...
Balsas. Dažniausiai girdimas pratisas aukšto tono „ker-r-r-r-r", kartais trumpesnės frazės ,,kek" ar „kekek'".
Grėsmės. Kolonijos išnyksta dėl užaugančių salų ir užpelkėjusių pakrančių, plėšikaujančių kanadinių audinių. Lokaliai galimas neigiamas poveikis paukščius trikdant, kolonijose lankantis žmonėms gali žūti jaunikliai.
Daugiau informacijos ieškokite čia.