Kurapka
Perinti, žiemojanti, sėsli rūšis.
Apsaugos būklė. Vertinama kaip labai nepalanki dėl katastrofiškai mažėjančios gausos tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje.
Paplitimas ir gausa. Kadaise buvo įprastas ir visoje šalyje papktęs mūsų krašto paukštis, kurio gausa skirtingais metais labai svyruodavo. Paskutinio vertinimo duomenimis, kurapkų perėjo 10 000-20 000 porų, tačiau dabar gausa labai sumažėjo. Tai sparčiausiai nykstanti agrarinio kraštovaizdžio paukščių rūšis, kurios apsaugai reikia imtis skubių priemonių.
Buveinė. Perėjimo metu aptinkama tik atvirose agrarinio kraštovaizdžio vietovėse, nevengia žmogaus kaimynystės. Žiemą laikosi arčiau žmonių ar net atvirose didelių miestų erdvėse.
Skiriamieji požymiai. L - 28-32 cm. Nors ir labai margų, slepiamųjų spalvai, kurapka nesunkiai atpažįstama iš apvalaus, kompaktiško kūno ir nedidelės galvos. Kūno viršus rudas, išmargintas sudėtingu balsvų dryželių ir dėmelių raštu, apačia melsvai pilka, kūno šonai stambiai rudai
dryžuoti, didžioji galvos daks šviesiai ruda. Ant pilvo tamsiai ruda pasagos pavidalo dėmė, kuri patinui būna sunkiai įžiūrima ar gerokai mažesnė nei patelės. Paukščiui skrendant matomos ryškiai rudos uodegos plunksnos. Jauniklių kūno apačia gelsvai ruda, šonuose išilgai dryžuota. Ant
pilvo nėra rudos dėmės, galva vienodai pilkai ruda. Nuo kiek...
Balsas. Patinų ir patelių teritoriniai balsai vienodi - retai kartojami „či-ir-r-r-r rik". Paukščiams sunerimus ar su triukšmu kylant girdimos aštrokos garsų serijos, panašios į „prik prik prik".
Grėsmės. Buveinių pokyčiai dėl intensyvėjančio žemės ūkio, didėjanti chemizacija. Galima grėsmė — plėšrūnai ir nepalankios klimato sąlygos (dėl lietingų vasarų užauga mažai palikuonių).
Daugiau informacijos ieškokite čia.