Kurtinys
Perinti, žiemojanti, sėsli rūšis.
Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir LRK sąrašus. Perinčių paukščių būklė šalyje yra nepalanki, nes rūšis per paskutinį dešimtmetį išnyko ne mažiau nei 7 žinomose veisimosi vietose. Populiacijos būklė gali būti vertinama kaip palanki tik Labanoro girioje ir Čepkelių raiste. Rūšies apsaugai svarbiausi yra didieji miškų masyvai (Labanoro, Dainavos ir Rūdninkų girios) aplinkiniai miškai.
Paplitimas ir gausa. Rūšis aptinkama rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse - nuo Ignalinos iki Lazdijų r., tačiau tik lokaliai. Populiacijos dydis - 300-400 patinų.
Buveinė. Dideli miškai — dažniausiai pušynai šalia aukštapelkių.
Skiriamieji požymiai. L - patinas 74—90 cm, patelė 54—63 cm. Patiną lengva atpažinti iš labai didelio ūgio ir tamsių spalvų. Kūnas pilkai juodas, krūtinė žaliai žvilganti, pilvas balsva dėmėtas, sparnai rudesni, priekyje su balta dėme, uodega ilga, tuoktuvių metu išskleidžiama stačiai. Snapas gelsvas, gale lenktas, panašus į plėšrūno. Virš akių nedideli raudoni antakiai. Patelė gerokai mažesnė, ruda, gausiai juodai dėmėta ir dryžuota tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Krūtinė oranžiškai ruda, nedryžuota. Sparnų dengiamųjų plunksnų pakraščiai ribojami gana aiškių balsvų juostų. Paukščiui skrendant...
Balsas. Giesmė negarsi, girdima už 200 m, sudaryta iš labai savotiškų, sunkiai pamėgdžiojamų garsų „tekėk tekėk tekėk tekekekekek pop šleheh keheh tihtihi" ar pan. Tuokvietėse patelės skleidžia negarsų kvaksėjimą - „gruh gruh gruh gruh".
Grėsmės. Tikslios rūšies nykimo priežastys nežinomos, tačiau akivaizdus neigiamas poveikis daromas paukščius trikdant, nykstant seniems pušynams. Potenciali grėsmė — plėšrūnai. Dėl lietingų vasarų užauga mažai palikuonių.
Daugiau informacijos ieškokite čia.