Nendrinis žiogelis
Perinti, traukianti rūšis.
Nendrinis žiogelis kiek mažesnis už naminį žvirblį. Nuo kitų žiogelių skiriasi vienspalviu plunksnų apdaru ir giesme. Patino ir patelės kūno viršutine pusė ruda, sparnai ir uodega tamsesni, apatinė pusė balsva, rusvo atspalvio, gerkle ir pilvas šviesesni. Virš akių gelsvas antakis Snapas rudas. Kojos rudai gelsvos. Rainelė gelsvai ruda. Jaunikliai išsirita negausiai apaugę rausvai rudais pūkais.
Lietuvoje aptinkamas nominalinis nendrinio žiogelio porūšis Locustella luscinioides luscinioides.
Paplitimas. Arealas pertrauktas. Europoje paplitęs nuo Atlanto pakrantės iki Uralo ir Volgos žemupio. Šiaurėje arealas siekia Volgos aukštupį, Kamos vidurupį, į pietus tęsiasi iki Volgos deltos, Kaukazo, Šiaurinės Juodosios ir Viduržemio jūros pakrantės. Kita arealo dalis yra Kazachtane ir Vidurinėje Azijoje. Gyvena Šiaurės Afrikoje, kai kuriose salose. Žiemoja Afrikoje, Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose.
Lietuvoje gausus Žuvinto, Amalvo, Simno, Biržulio, Urkio ežeruose, peri Kniaupės Įlankoje, Krokų lankos pakraščiuose, vietomis Nemuno deltoje. Žuvinte, Kniaupės pakrantėse daug gausesnis nei margasis žiogelis. Kitose respublikos vietose retas.
Migracija. Tikrasis tolimas migrantas. Į Žuvintą atskrenda...
Biologija. Biotopas - tankus apatinis ardas iš paparčių, rečiau viksvų, viršutinis iš pernykščių nendrių, švendrų ar skurdžių apdžiūvusių karklų. Dažniausiai įsikuria prie atvirų vandens plotų ar balų. Patinai daugiausia gieda naktimis, paryčiais, kartais ir apsiniaukusiomis dienomis, tupėdami aukštesnėse nendrėse ar švendruose, sausų karklų viršūnėse. Giesmė prasideda keliais pavieniais garsais, po to pereina į nenutrūkstamą, aukšto tono čirpimą. Pasirodžius patelei, patinas nusileidžia ant žemės ir išskleidęs uodegą ir nuleidęs sparnus gainiojasi patelę. Maistą renka straksėdami, panašiai kaip nendrinukės, arba žingsniuodami tarp žolių.
Gegužės pradžioje pradeda krauti lizdą. Tai gana nepatvarus statinys. Išorinė dalis netvirta, puri, paprastai susuka iš pernykščių nendrių lapų, vidinė tvirtesnė iš smulkesnių žolinių augalų stiebų, lapų. Naudoja šlapią statybinę medžiagą. Lizdo dugnas dažniausiai remiasi į susikryžiavusius augalų stiebus, pernykštės augalijos liekanas. Lizdą krauna 3 - 5 dienas, abu poros nariai. Deda 5, rečiau 4 ar 3 kiaušinius. Vėlesnėse ar pakartotinose dėtyse jų kiek mažiau. Kiaušiniai elipsiški, balzgani, išmarginti smulkiomis rusvomis šviesesnėmis ir tamsesnėmis dėmelėmis. Bukajame gale šių dėmelių tankiau, todėl atrodo lyg tamsesnis žiedas. Peri 12 - 13 dienų. Dar neskraidantys jaunikliai po 10 - 12 dienų lizdą palieka ir slapstosi tarp žolių. Vakarų Europoje per metus išveda dvi vadas. Minta įvairiais vorais, vabzdžiais, jų lervomis, kitais bestuburiais. Perėjimo vietų atžvilgiu gana specializuota rūšis, todėl nevienodai paplitusi šalyje. Saugotina.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
