Gulbė nebylė

Rūšis: Žąsiniai
Lotyniškas pavadinimas: Cygnus olor

Perinti, migruojanti, praskrendanti, žiemojanti rūšis. Lietuvoje galima matyti ištisus metus.

Apsaugos būklė. Rūšies perinčios ir žiemojančios populiacijų būklė šalyje palanki. Neperinčių paukščių gausėja.

Paplitimas ir gausa. Gulbė nebylė paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje. Vengia mažų ir miškuose esančių vandens telkinių be viršvandenės augalijos. Mūsų krašte peri 1 000-1 500 porų. Žiemą aptinkama įvairaus dydžio neužšalusiuose vandens telkiniuose.

Buveinė. Dažniausiai peri stovinčio vandens telkiniuose — ežeruose, tvenkiniuose ir kt., kuriuose yra viršvandenės augalijos sąžalvnų. Nevengia žmogaus kaimynystės. Ne veisimosi metu apsistoja užlietose pievose, didesniuose vandens telkiniuose.

Skiriamieji požymiai. L - 140-160 cm. Stambiausias mūsų krašto paukštis. Kūnas baltas, kaklas ilgas, plaukiant neretai laikomas kiek sulenktas, uodega ilga, smaili, kojos juodos, snapas raudonas, su juodu pagrindu ir antsnapio gumbu. Esant pavojui, plaukioja pakeltais tarsi burės sparnais ir išlenkęs kaklą (panašiai kaip „S" raidė). Jaunikliai pilkai rudi, su tamsiai pilku snapu.

Balsas. Bendraujant tarpusavyje balsas tylus, knarkiamas „hriu" arba kiriškas „ghau". Sunerimęs paukštis piktai šnvpščia. Skrendančias gulbes nebyles mažesniu atstumu nesunku atpažinti iš kitoms gulbių rūšims nebūdingo melodingo garso, kurį kelia sparnai.

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių nežinoma.