Pilkoji antis

Reta, perinti, negausiai praskrendanti, retai žiemojanti rūšis. Mūsų krašte dažniau matoma balandžio-spalio mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į L RK sąrašus. Perinčių ir migruojančių paukščių būklė palanki. Perinčių apsaugai svarbiausi yra Nemuno žemupys ir žuvininkystės tvenkiniai, o migruojantiems — Nemuno delta.

Paplitimas ir gausa. Lietuvoje pilkoji antis negausiai paplitusi, dažniau pastebima Nemuno deltoje, aprinkama beveik visuose tvenkininės žuvininkystės ūkiuose. Šalyje kasmet peri 100-150 porų. Nereta migracijų metu. Registruoti tik pavieniai žiemojimo atvejai.

Buveinė. Įvairūs seklūs atviri vandens telkiniai.

Skiriamieji požymiai. L - 46-56 cm. Pilkoji antis mažesnė ir lieknesnė už didžiąją antį, šiauresniais sparnais. Patino kūnas pilkas, apačioje smulkiai juodai raibas, centrinė pilvo dalis balta, pailgėjusios sparnų dengiamosios plunksnos rusvos, išilgai tamsiai dryžuotos. Dalis sparnų veidrodėlio balta, snapas juodas, kojos geltonos, pauodegys ir antuodegis juodi. Patelė nuo didžiosios anties patelės atskiriama iš balsvo pilvo, iš dalies balto sparnų veidrodėlio (jaunų patelių baltoji jo dalis siaura), oranžinių snapo pakraščių ir šviesesnės galvos. Jaunikliai panašūs į pateles, tik rudesni, su labiau kontrastuojančia pilka galva.

Balsas. Pakildama patelė kreksi panašiai kaip didžioji antis — „kre-ek... kre-ek". Patinų tuoktuviniai kreksėjimai švelnesni ir skamba...