Rudakaklė berniklė

Reta užskrendanti, atsitiktinai žiemojanti rūšis. Mūsų šalyje pastebėta kovo viduryje—gegužės pradžioje ir rugsėjo-spalio mėn. Kartą matyta gruodžio pradžioje.

Apsaugos būklė. Įrašvta į PD ir Bonos konvencijos I priedus kaip išskirtinės apsaugos reikalaujanti rūšis. Priskirta globaliai nykstančių rūšių kategorijai. Migruojančių paukščių būklė šalyje nežinoma. Rūšies apsaugai pavasarį yra svarbios Nemuno žemupio pievos.

Paplitimas ir gausa. Pirmą kartą Lietuvoje rudakaklė berniklė pastebėta 1908 m. prie Nemirsetos. Nuo 2007 m. pastebima kasmet. Paprastai
apunkama pavienių paukščių, rečiau po 2-5 paukščius. Dažniausiai apsistoja Nemuno deltoje, taip pat jų pastebėta Žuvinte, Šalčininkų, Lazdijų ir Trakų r.

Buveinė. Apsistoja tokiose pat vietose kaip ir kitos žąsys. Dažniausiai rudakaklių berniklių pastebima baltakakčių žąsų būriuose.

Skiriamieji požymiai. L - 54-60 cm. Graži, nedidelė, išsiskirianti, kontrastingų spalvų žąsis. Kūnas juodas, per sparną eina dvi skersinės baltos juostelės, šonai balti, kaklas ir galva ryškiai rudi, su gražiu juodos ir baltos spalvų piešiniu. Jaunikliai mažiau kontrastingų spalvų, jų sparnai su neryškiais šviesiais skersiniais dryžiais, ruda skruosto dėmė mažesnė.

Balsas. Kiek gergždžiamas aukštų tonų „kvik... kvik...kyik".

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių nežinoma. Neigiamas poveikis gali būti daromas paukščius trikdant.