Paprastoji medšarkė
Perinti, traukianti rūšis.
Paprastoji medšarkė yra kiek didesnė už naminį žvirblį. Patiną nesunku pa žinti iš kaštoninės nugaros, patelę iš skersi nio dryžuotumo.
Patino galva, sprandas ir antuodegis pilki, nugara rusvai ruda. Vidurinės vairuojamosios plunksnos juodos, kitų — pamatinė dalis balta. Juostelė, einanti per akis, ir skruostai juodi. Apatinė kūno pusė balta, krūtinė ir kūno šonai rausvo atspalvio. Snapas juosvas. Kojos juodos. Rainelė ruda. Patelės nugarinė pusė ryš kiai rusva, apatinė balsva su tamsiu žvy nuotu raštu. Jaunikliai panašus į patele, tik ne taip ryškiai rusvi. Nugarinė ir pilvinė pusė skersai dryžuotos. Išsirita pliki. Žiotys oranžiškai geltonos.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto vandenyno iki Obės slėnio, Alta jaus. Šiaurėje arealas siekia Šiaurės jūrą, pietinę Skandinaviją, Pečioros aukštupį, pietinį Uralą, Obės vidurupį, pietuose tę siasi iki Zaisano įdubos, šiaurinio Ka zachstano, Kaspijos jūros, šiaurinio Irako, Sirijos, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena Viduržemio jūros ir Britų salose. Žiemoja Afrikoje.
Perėjimo laikotarpiu aptinkama visoje respublikoje, tačiau nėra labai gausi. Lietuvą palieka rugpjūčio III - rugsėjo...
Biologija. Pamiškių, kirtaviečių, sodų, parkų, pakelių, upelių slėnių paukštis. Peri visuose didesniuose miškų ūkio medelynuose, kuriuose yra nors nedidelių žemos, tankios, sumedėjusios augalijos plotelių ir aukštesnių medžių, elektros, telefono linijų, tvorų, įvairių stulpelių ir kt. Mėgsta tankias gyvatvores. Lizdo teritorijoje paprastai būna vienas ar daugiau dygių krūmų, medžių (ypač gudobelių, laukinių kriaušių, erškėčių ) arba net spygliuotų vielų. Gana dažnai lizdą suka dygiuose krūmuose. Ant jų dyglių apdoroja bei sandėliuoja maistą.
Lizdo teritoriją pasirenka tiek sausose, tiek ir šlapiose vietose. Tačiau būdingas biotopas — sausos vietovės. Nors medšarkė nėra puikus skrajūnas, bet vabzdžius ore gaudo gana vikriai, puola skrendančius net už 30 - 35 m. Su grobiu paprastai grįžta ant tos pačios šakos. Kartais kyla beveik vertikaliai aukštyn. Sugrįžęs į seną stebėjimo vietą, paukštis apdaužo, aptrina chitinines vabzdžių dalis. Netoliese nutūpusius kitus paukščius (kalviukus, geltonąją kielę) taip pat nuveja.
Atneštą maistą jaunikliams maitinti patinėlis dažniausiai perduoda patelei. Patinėlį su grobiu patelė pasitinka - savotiškai pritupia, išskečia sparnelius, truputi pakelia galvą ir tyliai kurkia.
Stambesnį grobį - didelius vabalus, smulkius žinduolius, varliagyvius dažniausiai užsmeigia ant smailių šakelių ir dyglių 0,5-3,5 m aukštyje.
Nesuvirškintas maisto dalis paukščiai atryja. Išvamų aptinkama ant žemės ties stebėjimo postais.
Ištikus pavojui, šaukia „ek ek ček“. Tokie garsai gana dažni. Giesmė tyli, švelni.
Paprastai pamėgdžioja smulkių giesmininkų balsus, kartais ir kitus garsus - me džių trynimąsi, ratų girgždėjimą ir kt. Patinas gieda nei iki rugpjūčio vidurio.
Kiti paukščiai (devynbalsės, kikiliai) medšarkių nemėgsta ir arti lizdų nesuka. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Peri pavienėmis poromis. Poligamija labai reta. Optimaliuose biotopuose lizdai aptinkami kas 150 - 200 m. Užimtoje teritorijoje porelė pradeda sukti lizdą paprastai gegužės viduryje arba pabaigoje. Lizdą krauna patelė 4 - 5 dienas. Patinas ją tik lydi. Lizdai būna krūmuose, medžiuose, šakų krūvose ar la bai retai ant žemės.
Daugiausia lizdus suka eglėse ir kada giuose, taip pat erškėčiuose, karkluose, baltalksniuose, juodalksniuose, skrobluose, paprastuose ąžuoluose, avietėse, šakų krūvose, maždaug 1,1 m aukštyje (že miausiai 0,3 m, aukščiausiai — 2,2 m nuo žemės). Dekoratyviniuose želdiniuose, ypač gyvatvorėse, lizdai sukami aukščiau negu natūraliuose želdiniuose.
Lizdai gana stambūs, susukti iš sausų žolių, stiebelių, medžių šakelių, vidus išklotas smulkiais varpinių žolių stiebeliais, žaliomis samanomis, vata, vil nomis, plunksnomis, medienos plaušais, lapais, kerpėmis. Kiaušinius pradeda dėti gegužės pabai goje. Pats dėjimas gegužės 21 — bir želio 9 d. Tai užtrunka iki liepos 10 d. Žuvus pirmajai dėčiai, deda pakartotinai. Dėtyje dažniausiai 5-6 pilki, išmarginti rudomis dėmelėmis elipsiški kiaušiniai.
Perėti pradeda padėjusi priešpaskutinį kiaušinį. Peri patelė, kartais ir patinas, 14-16 dienų.
Paprastai išsirita 4-6 jaunikliai. Sep tintą aštuntą dieną jie jau išlipa ant lizdo krašto, o vidurdienį nuo saulės spindulių traukiasi į pavėsį. Maitinami labai triukš mauja. Ištikus pavojui, ypač pabaidyti, 9 - 10 dienų jaunikliai gali palikti lizdą. Paprastai lizdą palieka ir geba skraidyti 18 dienų amžiaus.
Maistą jaunikliams dažniausiai neša patinas. Skraidantys jaunikliai 25-30 dienų dar laikosi kartu su suaugusiais. Dalį jų maiti na tik patinas, kitus - tik patelė. Tokių šeimų aptinkama iki rugpjūčio pabaigos.
Minta daugiausia vabzdžiais, tačiau ne mažai sugauna smulkių žinduolių, rop lių bei paukščių - ypač dar neskraidan čių jauniklių. Maisto sudėtis priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Giedriomis šiltomis vasaros dienomis gaudo įvairius plėviasparnius, dvisparnius, žirgelius, dieni nius drugius, vabalus, bitinius ir kitus skraidančius vabzdžius. Lietingomis die nomis, kai skraidančių vabzdžių mažiau, medšarkės gaudo bėgiojančius žeme di desnius vabalus, mažas varlytes, driežus bei pelinius graužikus. Jaunikliai kartais prie bitynų pagauna ir bičių. Saugotinas kaip puošnus ir įdomus paukštis.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
