Liputis
Perinti, sėsli, klajojanti rūšis.
Liputis kiek mažesnis už naminį žvirb lį. Jam būdinga neryški apdaro spalva ir savotiška laikysena laipiojant medžių ka mienais - kyla spirale iš apačios į viršų.
Patino ir patelės kūno viršutinė pusė rusvai pilka, išmarginta išilginiais baltais dryželiais. Antuodegis vienspalvis, rus vas. Antakių ir pilvinė dalis baltos spal vos. Uodega standi, plunksnos smailios. Snapas plonas, išlinkęs, rusvas. Kojos stiprios, pilkai rudos. Rainelė ruda. Jauniklių apatinė kūno pusė balsva, viršutinė labiau dėmėta negu suaugusių. Tik išsiritusių jauniklių galva apaugusi tankiais, ilgais pilkai juodais pūkais. Žiotys geltonos.
Lietuvoje gyvena nominalinis lipučių porūšis Certhia familiaris familiaris.
Paplitimas. Arealas pertrauktas. Eurazijoje paplitęs nuo Skandinavijos iki Japonų jūros. Šiaurėje arealas siekia šiaurinę Skandinaviją, Pečioros aukštupį, Jenisejaus aukštupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, Altajaus, pietinio Uralo, Volgos vidurupio, Viduržemio jūros pakrantės. Kitos arealo dalys yra Vidurinėje ir Centrinėje Azijoje, pietinėje Kinijoje, Kryme, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Gyvena Šiaurės Amerikoje, kai kuriose salose. Žiemoja paplitimo areale.
Peri visose mūsų krašto giriose. Mėgsta įsikurti senuose medynuose.
Migracija....
Migracija. Sėslus, dalis paukščių klajoja, kartais gana aktyviai.
Biologija. Būdingas senų eglynų giesmininkas. Mėgsta lapuočius ir pušynus su aukštomis eglėmis. Retas smėlingų plačių šilų plotuose. Aptinkamas miestų senuose parkuose, laukų giraitėse. Apsilanko pagirių soduose, o rudenį ar žiemą klajoja ir jaunuose medynuose.
Nuolat kopinėja medžių kamienais aukštyn iki stambesnių šakų, skrisdamas nusileidžia prie kaimyninio medžio ir vėl spirale kyla iki viršūnės, pakeliui apžiūrėdamas žievės plyšius, atplaišas ir pana šią į karetaitės skambią ir darnią giesmę traukdamas liputis trumpam sustoja. Perinčią patelę maitina patinas. Pabaidyta neramiai ciepsi, perskrisdama nutupia į aplinkinius medžius. Nuo vidurvasario iki pavasario nuolat bastosi giriomis, dažnai aptinkami zylių, nykštukų mišriuose būreliuose. Aktyvūs tik dieną, o naktį ra miai tūno kamienų įdubose, po žievės atplaišomis.
Šiltesnėmis sausio ar vasario dienomis pasigirsta čiulbesys - lipučiai poruojasi, tačiau lizdus krauna tik balandžio pradžioje. Po atšokusia žieve, dvišakių medžių ar suskilusių kamienų plyšiuose 0,2- 7 (iki 13) metrų aukštyje prineša sausų eglių šakučių bei sutrūnijusios medienos, rudų voratinklio gumulėlių. Gūžtą iškloja augalų plaušais, švelniomis beržo tošelėmis, plunksnomis. Lizdo išorinis skers muo 6-15 cm, aukštis 4-9, gūžtos skers muo 4-6, gylis 2-3 cm. Kiaušinius pradeda dėti balandžio vi duryje. Dėtyje paprastai 6 balti, išmarginti rausvai ar gelsvai rudais taškeliais kiau šiniai.
Peri tik patelė 14-15 dienų. Ant iš siritusių aklų jauniklių pliko kūno styro keli juodų pūkų kuokštai, po 8 dienų iš padaigų išlenda plunksnų galai. Abiejų porelės narių maitinami jaunikliai lizde užtrunka 16-17 dienų. Po to jie dar glo bojami visą savaitę. Išvedę pirmąją vadą, kai kurie lipučiai netoliese krauna kitą lizdą.
Minta žievės paviršiuje ir plyšiuose ap tinkamais vabzdžiais, jų lėliukėmis ir kiau šinėliais. Vasarą gaudo naktinius drugius.
Naudingas, nuolat giriose gyvenantis sparnuotis. Laipiodamas medžių kamie nais, sunaikina daug kenksmingų val džių. Patartina balandžio-liepos mėnesiais nekirsti sausuolių, stuobrių, džiūstančių medžių, nes juose peri ir jauniklius au gina lipučiai.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
