Raiboji devynbalsė

Rūšis: Žvirbliniai
Lotyniškas pavadinimas: Sylvia nisoria

Perinti, traukianti rūšis.

Raiboji devynbalsė kiek didesni ir lieknesnė už naminį žvirblį. Ją lengva pažinti iš raibos kūno apačios.

Patino viršutinė kūno pusė pilka, antuodegio ir pečių plunksnos dėmėtos. Apatinė pusė balsva, išmarginta juosvais skersiniais dryžiais. Snapas rausvas. Kojos pilkai rausvos. Rainelė šviesiai geltona. Patelės nugara rudai pilka, pilvo vidurinė dalis be dryželių. Rainele žalsvai geltona. Jauniklių dryžuoti kūno šonai arba tik antuodegis. Pilvinė dalis balta, krūtinė rusvo atspalvio. Rainelė nešvariai pilkai ruda. Jaunikliai išsirita pliki, žiotys mėsos spalvos.

Lietuvoje gyvena nominalinis raibosios devynbalsės porūšis Sylvia nisoria nisoria.

Paplitimas. Vakarų Eurazijoje paplitusi nuo šiaurės rytų Prancūzijos ir Šveicarijos iki Obės slėnio, Sajanų, vakarinės Mongolijos. Šiaurėje arealas siekia pietnę Švediją, Suomių įlanką, Volgos, Obės aukštupį, pietuose tęsiasi iki centrinės Kinijos, Pamyro Altajaus sistemos, Tian Sanio, centrinio Kazachstano, Užkaukazės, Mažosios Azijos, Balkanų, Apeninų pusiasalio.

Žiemoja Afrikoje.

Tai viena iš retesnių mūsų devynbalsių. Peri visoje respublikoje, tačiau negausiai.

Migracija. Tikrasis tolimas migrantas.

Biologija. Veisimosi periodu dažna pamiškėse, ypač palei upelius, kur auga...

kur auga gluosnių, alksnių sąžalynai, atželiančiose lapuočių ir mišraus miško biržėse, krūmuotose pievose. Tankaus miško vengia. Mėgsta įvairius nedidelius tankumynus, bet laikosi lajos viršutinėje dalyje. Įsikuria nelabai miškinguose upių šlaituose su nedidelėmis skirpstų, gudobelių, kriaušių, alksnių, erškėčių salelėmis. Apsigyvena ir sodų apsauginėse juostose, ypač ten, kur gausu žemų tankių krūmų. Peri miško medelynuose, aptinkama parkų, gyvenviečių želdinių nuošalesnėse vietose. Artimos žmonių kaimynystės vengia.

Nemėgsta užpelkėjusių vietų, didesnėse šlapiose krūmuotose pievose nepastebėta. Daugiausia laikosi lajose, ypač jų viršutinėje dalyje.
Per tuoktuves patinėlis, intensyviai giedodamas, periodiškai pakyla aukštyn ir būdingu polėkiu, kraipydamasis į šalis (kiek primena žaliukę), apsuka ratą virš lizdo teritorijos.

Patinai gieda ne tik rytą, bet, kaip ir kitos devynbalsės, kartais ir dieną. Giesmė panaši į sodinės devynbalsės, tik ne tokia skambi, džeržgianti.
Neretai lizdų aptinkama paprastosios medšarkės kaimynystėje.

Lizdus pradeda sukti gegužės pirmoje pusėje. Juos krauna neaukštai, maždaug 0,9 (0,3 - 2,0) m aukšlyje, dygliuotuose krūmuose - gudobelėse, erškėčiuose, raugerškiuose arba žemose eglaitėse, kadagiuose, kartais laksvose, skirpstuose, vingiorykštėse. Lizdelį suka ant horizontalių šakelių arba supina keletą vertikaliai augančių šakelių ar stiebelių. Jis kiek primena krakšlės lizdą.

Dažniausiai dėtyje 5 kiaušiniai. Kiaušiniai kiek didesni negu kitų devynbalsių. Jie blyškios rudos spalvos, įvairių atspalvių. Tamsesnės dėmelės ir taškeliai koncentruojasi ratu apie bukąjį galą.

Jaunikliai pradeda ristis paprastai birželio pirmoje pusėje. Lizde jie užtrunka 12-13 dienų. Skraidančių galima pastebėti nuo birželio pabaigos. Jie dar ilgokai laikosi kartu su tėvais.

Per metus išveda tik vieną vadą. Raibosios devynbalsės gana daug lizdų žūva. Kaip ir kitos devynbalsės, minta daugiausia įvairiais mažai chitininių dalių turinčiais vabzdžiais ir vorais. Vasaros pabaigoje, ypač rugpjūčio mėnesį, lesa kai kurių sumedėjusių augalų sultingus vaisius, taip pat raudonuogio šeivamedžio, sedulų vaisius.

Kaip reta rūšis didesnio vaidmens ekosistemoje neatlieka. Lokaliai reguliuoja bestuburių gausumą gamtoje.

Gali būti priviliojama į sodus, nuošalesnėse vietose sodinant spygliuočių ar dygių lapuočių krūmų gyvatvores ar šiaip kompaktiškas grupeles.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.

PAUKŠČIAI pagal ABĖCĖLĘ:

A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž