Pilkoji meleta
Perinti, žiemojanti rūšis.
Pilkoji meleta už žaliąją kiek mažesnė ir blankesnės spalvos.
Patino nugara gelsvai žalsva, antuodegis gelsvas. Viršugalvis pilkas ar žalsvai pilkas, kakta raudona. Nuo žiočių kampo eina siauras juodas dryželis. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, skersiniu šviesiu raštu. Gerklė pilka, kūno apačia pilka, žalsvo atspalvio. Snapas rudai pilkas. Kojos pilkai žalsvos. Raine lė šviesiai raudona. Patelės kakta pilka. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų. Išsirita pliki, rausvos spalvos.
Kūno masė: patinų - 120 - 150 g., patelių – 107 - 130 .
Lietuvoje gyvena nominalinis pilko sios meletos porūšis Picus canus canus.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos, Jugoslavijos iki Ramiojo van denyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, Pečioros aukštupį, Obės vidurupį, Jenisėjaus, Senos aukštupį, šiaurinę Primorę. Pietuose arealas tęsiasi iki Indokinijos pusiasalio, Birmos, pietinio Himalajų šlai to rytinės Kinijos, pietvakarinio Altajaus, šiaurinio Kazachstano, Volgos viduru pio, Dnestro deltos, Balkanų pusiasalio, Prancūzijos vidurio.
Žiemoja paplitimo areale. Retas Lietuvos sparnuotis.
Migracija. Gyvena sėsliai arba klajoja nedideliu atstumu.
Biologija. Apsigyvena įvairiuose miškuose....
Nebaikštus, ramus paukštis. Gerai kopinėja medžiais, tačiau ieškodamas maisto sugeba straksėti žeme. Skruzdėlynuose rausia urvus. Atsargus, laikosi pavieniui. Tik pavasarį anksti rytą ir vakarop galima išgirsti būdingą pilkosios meletos tuoktuvinę trelę: „piau-piau-piau..“, kuri pamažu tyla. Balsas tylus, girdimas 200 - 300 m atstumu. Kartais tarškina snapu panašiai kaip didysis genys. Tuoktuvinis balsas dažniau girdimas ankstyvomis ryto valandomis ir vakarėjant.
Tuoktuvės prasideda gana anksti kovo pradžioje jau galima išgirsti balsą ir tarškesį, ypač balandžio - gegužės mėn. pavieniai paukščiai kiauksi iki birželio pabaigos. Uoksus kala balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje. Paprastai kasmet išsikala naują uoksą. Tame pačiame biotope gali perėti keletą metų. Uoksus kala lapuočiuose medžiuose. Kiaušinius deda gegužės mėn. Dažniausiai jaunikliai išsirita birželio pradžioje. Juos maitina abu porelės nariai. Patelei žuvus, jauniklius globoja patinas. Uokse jaunikliai išbūna 24 - 25 dienas. Dar nemokėdami skraidyti, jie jau kopinėja medžio kamienu. Tačiau, gresiant menkiausiam pavojui ar tėvams atnešus maisto, jie skuba į drevę. Birželio pabaigoje jaunikliai uoksą palieka, bet dar kurį laiką grįžta į jį nakvoti. Liepos antroje pusėje - rugpjūčio pradžioje pradeda gyventi savarankiškai.
Daugiausia minta skruzdėlėmis ir jų perais. Be to, lesa įvairius vabzdžius kenkėjus bei lervas. Paukštis retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Daugiau informacijos ieškokite čia.