Nykštukinis erelis

Rūšis: Plėšrieji
Lotyniškas pavadinimas: Aquila pennata

Reta, užskrendanti rūšis. Pastebėta birželio—lapkričio mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedą. Būklė šalyje nežinoma, tačiau stebėjimų reguliarumas išlieka panašus.

Paplitimas ir gausa. Mūsų krašte pirmą kartą paukštis matytas 1996 m. Nemuno deltoje. Vėliau iki 2012 m. pastebėtas dar 8 kartus - daugiausia Vakarų Lietuvoje, taip pat Kaišiadorių, Trakų r.

Buveinė. Mišrieji miškai. Lietuvoje dažniausiai matytas atvirose vietovėse.

Skiriamieji požymiai. L - 42-51 cm. Suopio dydžio ir panašios išvaizdos kompaktiško sudėjimo erelis, išsiskiriantis spalvų variacijomis. Sparnai kiek siaurėjantys į pagrindą, su „pirštuota" šešių plunksnų „plaštaka". Uodega vidutinio ilgio, kampuota. Sviesi nykštukinio erelio forma būna balta, šiek tiek dryžuota iš apačios, su kontrastuojančiomis juodomis plasnojamosiomis plunksnomis ir balsva, dryžuota dėme didžiųjų plunksnų plote. Tamsios formos paukščių apačia ruda, apatinės sparnų dengiamosios plunksnos priekinėje dalyje šviesesnės, plasnojamosios plunksnos dryžuotos, nekontrastuojančios su kita kūno dakmi, šviesus jų plotas apatinės sparnų dalies didžiųjų plunksnų srityje aiškiai matomas. Viršutinėje kūno dalyje paukščiui skrendant matyti šviesesnės dėmės sparnų dengiamųjų plunksnų plote. Pilkos uodegos centrinė ir galinė dalys iš apačios atrodo tamsesnės. Sparnų priekinės dakes pagrinde dauguma paukščių turi baltą dėmelę, aiškiai pastebimą paukščiui skrendant...

paukščiui skrendant iš priekio. Pasitaiko ir šviesiai rudų individų.

Balsas. Girdimas daugiausia perėjimo vietose. Dažniausiai tai aštrokos garsų serijos, primenančios „kli kk kk" ar „kiu kiu kiu". Kartais „miaukia" panašiai kaip suopis.

Grėsmės. Akivaizdžių grėsmių šalyje nežinoma.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.