Juodakrūtis bėgikas
Reta perinti, dažna praskrendanti rūšis. Dažniausiai matoma balandžio—spalio mėn.
Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir LRK sąrašus. Būklė vertinama kaip nepalanki dėl perinčios populiacijos gausos
mažėjimo ar net išnykimo. Tą lėmė veisimosi buveinių nykimas. Rūšies apsaugai išskirta Nemuno delta.
Paplitimas ir gausa. Migracijų metu vienas dažniausiai pastebimų tilvikų. Laikosi būriais paprastai iki kelių dešimčių individų. Perinčių randama retai. X X a. pabaigoje mūsų krašte perėjo 25-30 porų - daugiausia Kretuono ež. Didžiojoje saloje, Nemuno deltoje ir Kuršių marių pakrantės pievose. Šiuo metu nereguliariai peri pavienės poros.
Buveinė. Peri pavasarinio potvynio apsemtų pievų ar vandens telkinių salose su neaukšta žole, šlapiose pamario pievose. Migruodami paukščiai apsistoja dumblėtose ar smėlėtose įvairių vandens telkinių vietose.
Skiriamieji požymiai. L - 17-21 cm. Pavasarį šį įprastą bėgiką lengva atpažinti iš ryškios juodos krūtinės dėmės ir ryškiai rudos, juodai dėmėtos nugaros. Snapas vidutinio ilgio, jo galas nežymiai lenktas žemyn. Snapo ilgis gali varijuoti. Paukščio poilsio apdaru viršus, galva ir krūtinė gana lygiai pilki, antakiai neryškūs. Jaunikliai panašūs į suaugusius paukščius veisimosi apdaru, bet neturi juodos krūtinės dėmės, baltas pilvas daugiau...
Balsas. Dažniausiai girdima frazė „r-r-r-ir-ip... r-r-rir-ip". Giesmė sudaryta iš panašių kartojamų garsų „r-rr-riut... r-r-r-riut... r-r-riut", pereinančių į ilgą, lėtėjančią trelę „riuriuriuriu riu riu riu".
Grėsmės. Rūšis nyksta dėl užaugančių šlapžemių, ypač pamario ir atvirų salų pievų.
Daugiau informacijos ieškokite čia.