Jūrinis kirlikas

Reta perinti, negausiai praskrendanti rūšis. Pastebima kovo— spalio mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į LRK sąrašus. Perinčių paukščių būklė palanki, nes rasta naujų perėjimo vietų Vidurio ir Pietų Lietuvoje, gausa nemažėja vakarinėje šalies dalyje.

Paplitimas ir gausa. Dažniau jūrinis kirlikas pastebimas Nemuno deltoje ir pajūryje. Aptiktas Nemuno salose, Vakarų Lietuvoje esančiuose žuvininkystės tvenkiniuose. Šalyje peri 30-50 porų.

Buveinė. Smėlėtos, žvirgždėtos vandens telkinių pakrantės, salos, žvyro ir smėlio karjerai, pavasarinio potvynio apsemtų žvyrkelių salelės, arimai ar pievos su neaukšta žole.

Skiriamieji požymiai. L - 17-19,5 cm. Panašus į upinį kirliką, tačiau yra didesnis. Kai skrenda, pavasarį nuo upinio lengvai atskiriamas iš baltų skersinių sparno juostų, o iš arčiau — iš trumpesnių ir tvirtesnių oranžinių kojų ir storesnio oranžinio su juodu galiuku snapo. Geltono akių žiedeko neturi. Jaunikliai labai panašūs į jaunus upinius kirlikus, tačiau tvirtesnio sudėjimo, apatinis skruosto dėmės kraštas už akies nuolaidus ir nesudaro matomo kampo. Kakta rusvai balta, virš akių aiškūs rusvai balsvi antakiai. Šviesaus akių žiedelio nėra. Tamsi apykaklė platesnė.

Balsas. Šaukiamasis balsas panašus į upinio kirliko, bet kiek žemesnis ir daugiau dviskiemenis — „piuji... piuji". Giesmė...