Upinis kirlikas

Perinti, migruojanti rūšis. Pastebima balandžio pabaigoje— rugsėjo mėn.

Apsaugos būklė. Būklė vertinama kaip nepalanki, nes nebėra nemažai ankstesnių perėjimo vietų smėlio karjeruose, buvusiose atvirose salelėse, vandens telkinių pakrantėse.

Paplitimas ir gausa. Šalyje paplitęs paukštis. Dažniau aptinkamas vakarinėje dalyje, palei Nemuną ir eksploatuojamuose karjeruose. Lietuvoje peri 3 000—5 000 porų.

Buveinė. Smėlėtos ar žvirgždėtos įvakių vandens telkinių salos ir pakrantės, žvyro ir smėko karjerai, kartais statvbvietės ar dykynės, kur po lietaus lieka balų.

Skiriamieji požymiai. L - 15,5-18 cm. Pavasarį viršus būna rusvai pilkas, apačia balta. Kaklo „raištis" ir galvos juostelės juodi. Kojos gana ilgos, rausvai pilkos, snapas juodas, su gelsvu posnapio pagrindu, akys su geltonu žiedeliu. Sparnai be skersinių šviesių juostų. Jaunikliai iš viršaus palšai skersai dryžuoti. Galva rusva, su kiek šviesesne kakta, bet be baltų antakių. Apatinis tamsesnės skruosto dėmės kraštas už akies sudaro matomą kampą. Akių žiedelis balsvai rusvas. Kojos gelsvos.

Balsas. Saukiamasis balsas panašus į melodingą retesnį arba tankesnį „pjij... pjij". Sunerimęs paukštis šaukia „pr-rij... pr-rij". Tokie pat garsai sudaro ir giesmę.

Grėsmės. Neigiamą poveikį paukščiai patiria, kai yra trikdomi, smėlėtoms salelėms, karjerams ir pakrantėms užaugant...