Perkūno oželis

Perinti, migruojanti, kartais žiemojanti rūšis. Paprastai pastebima nuo kovo vidurio iki lapkričio vidurio.

Apsaugos būklė. Medžiojamasis paukštis. Perinčių paukščių būklė nepalanki dėl mažėjančios gausos. Tą lemia buveinių nykimas. Migruojančių paukščių nemažėja.

Paplitimas ir gausa. Visoje šalyje paplitęs paukštis. Kasmet Lietuvoje peri 10 000-20 000 porų. Įprastas migracijų metu, žiemą aptinkama pavienių individų.

Buveinė. Perėti pasirenka šlapias pievas, žemapelkes, kupstuotas ir krūmuotas šlapynes ar net miškuose esančias šlapžemes. Migruodami paukščiai daugiausia apsistoja atvirose vietose - šlapiose pievose, vandens telkinių pakrantėse, nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose.

Skiriamieji požymiai. L - 23-28 cm. Daug didesnis už oželį nykštuką. Snapas neproporcingai ilgas, kojos gana trumpos. Tamsiame viršugalvyje yra išilginė šviesi juostelė. Pilvas baltas, kūno šonai tamsiai dryžuoti. Suglaustų sparnų šonuose nematyti aiškių, baltų juostelių. Paprastai kyla už 10—20 m išleisdamas garsą „chrech...chrech" ir staigiai mėtydamasis į šalis, paskui taip pat kyla aukštyn ir nulekia. Paukščiui kylant matomos rudos uodegos plunksnos.

Balsas. Tuoktuvinis garsas yra panašus į ožiuko mekenimą — „hm-mehehehehe", išgaunamas vibruojant kraštinėms uodegos plunksnoms, kai paukštis staigiai sminga žemyn iš kulminacinio teritorinio skrydžio taško. Ant žemės dažnai girdimas tikras paukščio balsas, panašus
į kartojamą...