Stulgys

Rūšis: Sėjikiniai
Lotyniškas pavadinimas: Gallinago media

Labai reta perinti, migruojanti rūšis. Pastebima nuo balandžio vidurio iki spalio vidurio.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir LRK sąrašus. Priskirta globaliai nykstančių rūšių kategorijai. Būklė vertinama kaip nepalanki dėl mažėjančios perinčios populiacijos ir žinomų perėjimo vietų nykimo. Rūšies apsaugai išskirta Nemuno delta, Svylos upės slėnis ir Sausgalvių pievos.

Paplitimas ir gausa. Perėjimo metu stulgys labiau paplitęs Nemuno deltoje ir rytinėje šalies dalyje. Kasmet į tuokvietes susirenka iki 100-200 patinų.

Buveinė. Peri išimtinai užliejamose upių slėnių pievose, žemapelkėse, taip pat polderiuose.

Skiriamieji požymiai. L - 26-30 cm. Kiek didesnis ir kresnesnis už perkūno oželį. Snapas šiek tiek trumpesnis, suglaustų sparnų šonuose matyti iškios baltos juostelės ar baltos dėmės. Kūno apačia ir pasparnės skersai dryžuotos. Paukščiui pakylant, gerai matomos baltos kraštinės
vairuojamosios plunksnos. Kyla ne taip energingai kaip perkūno oželis, paprastai už 3-5 m stulgiui kylant girdimas sparnų keliamas garsas. Skrydis tiesesnis ir lėtesnis nei perkūno oželio, jauniklių kraštinės uodegos plunksnos yra ne tokios baltos. Veisimosi metu patinai
susirenka į tuokvietes, kuriose vyksta jų peštynės.

Balsas. Labai savita ir tyli giesmė, girdima...

giesmė, girdima iki 100 m. Ją sudaro keletą sekundžių trunkantys garsai, panašūs į „ci cicilcil zil zilzil", sumišę su snapo tarškesiais. Paprastai tuokvietėje gieda keli patinai.

Grėsmės. Nyksta dėl sausinamų ir užaugančių šlapžemių nutraukus ūkinę veiklą, suariamų derlingų pievų. Galimas neigiamas poveikis paukščius trikdant tuokvietėse.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.