Terekija

Rūšis: Sėjikiniai
Lotyniškas pavadinimas: Xenus cinereus

Reta, užskrendanti rūšis. Pastebėta gegužės ir rugpjūčio mėn.

Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedą. Būklė šalyje nežinoma, nes tai retai užklystanti rūšis. Tačiau stebėjimų reguliarumas išlieka panašus.

Paplitimas ir gausa. Pirmą kartą mūsų šalyje terekija aptikta 1988 m. Zaltyčio ež. Vėliau (1994—2011 m.) matyta dar 11 kartų Nemuno deltoje,
Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose ir Metelių ež. Į Lietuvą tik užskrenda, nors perint aptikta Baltarusijoje ir Latvijoje.

Buveinė. Salyje dažniausiai terekijų pastebėta žuvininkystės tvenkiniuose, ežerų pakrantėse, Nemuno priešdelčio (avandeltos) smėlio salelėse.

Skiriamieji požymiai. L - 22-25 cm. Šį tilvikinių šeimos paukšų nesunku atpažinti iš trumpų geltonų kojų ir ilgoko, aiškiai į viršų užriesto snapo. Kūno viršus šviesiai pilkas, su dviem tamsiomis išilginėmis juostelėmis ant nugaros ir tamsia dėme sulenktų sparnų priekyje. Apačia balta,
krūtinė nervškiai dryžuota. Snapas juosvas, kartais su gelsvu pagrindu. Jaunikliai iš viršaus tamsesni, kojos gelsvos. Kai skrenda, matyti baltas sparnų mažųjų plunksnų kraštas, pilka uodega ir antuodegis. Bėgiodamos terekijos retkarčiais supa užpakalinę kūno dalį ir snapu tankiai baksnoja gruntą.

Balsas. Šaukiamasis balsas panašus į kiek cypiamus lėtai kartojamus garsus „tvy-y-yt...

garsus „tvy-y-yt tvy-y-yt", sumišusius su greitai kartojamais „viuviuviu". Giesmė sudaryta iš kartojamų, triskiemenių, gana melodingų frazių „tiul ril r-ri-i-i tiul ril r-ri-i-i tiul ril r-ri-i-i".

Grėsmės. Galimas neigiamas poveikis dėl paukščių trikdymo.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.