Tikutis
Reta perinti, tačiau dažna praskrendanti rūšis. Dažniausiai pastebima nuo balandžio vidurio iki spalio pradžios.
Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į PD I priedo ir L RK sąrašus. Būklė vertinama kaip nepalanki, nes išnyko žinomose perėjimo vietose. Rūšies apsaugai išskirtos 7 didžiosios šalies aukštapelkės.
Paplitimas ir gausa. Perinčių paukščių retai aptinkama įvairiose šalies vietovėse. Lietuvoje kasmet peri 100- 150 porų. Tikučiai įprasti migracijų metu, dažniausiai pastebimi Nemuno deltoje ir žuvininkystės tvenkiniuose.
Buveinė. Pagrindinės perėjimo vietos — didesnės aukštapelkės. Taip pat perinčių paukščių rasta prie miškų ežeriukų, durpynuose ir užliejamose pamiškės pievose.
Skiriamieji požymiai. L - 18,5-21 cm. Labai panašus į brastinį tilviką, tačiau dėl ilgesnių kojų atrodo elegantiškesnis, kiek trumpesniu snapu. Kūno viršus šiek tiek šviesesnis ir rusvesnis, su stambesnėmis balsvomis dėmėmis. Krūtinė gausiai dryžuota, dryžiai nesudaro kontrasto su baltu pilvu, kūno šonai dėmėti. Virš akių aiškūs balti antakiai. Kojos geltonai žalios. Rudenį suaugusių paukščių viršus ir krūtinė būna šviesesni. Jaunikliai kontrastingai gelsvai dėmėti iš viršaus, krūtinė neryškiai dryžuota. Kai skrenda, matyti šviesokos pasparnės, balta, smulkiai skersai dryžuota uodega ir pastebimai už uodegos išlindusios kojos. Mėgsta kinkuoti užpakalinę kūno...
Balsas. Aukštų tonų šaukiamasis balsas primena trumpus, kiek švilpiamus garsus „fik ik ik ik". Prie lizdo skleidžiamas nerimo balsas „pik pik pik". Giesmė labai melodinga, šiek tiek panaši į lygutės liūliavimą, prasideda tylesniais, kartojamais „tlit tlit tlit" ir baigiasi garsiais, melodingais „tyliu lyliu lyliu lyliu lyliu".
Grėsmės. Nyksta dėl veisimosi buveinių praradimo - sausėjančių aukštapelkių, užželiančių pelkių plynių pamiškės šlapynių ir durpynų.
Daugiau informacijos ieškokite čia.