Baltakaktė žąsis

Praskrendanti rūšis. Lietuvoje paprastai pastebima kovo-gegužės ir rugsėjo-spalio mėn. Švelnesnėmis žiemomis žiemoja iki kelių dešimčių individų.

Apsaugos būklė. Medžiojamasis paukštis. Migruojančių paukščių būklė šalyje palanki. Rūšies apsaugai pavasarį yra svarbios Nemuno žemupio ir Senosios Rusnės draustinio pievos, Žuvinto biosferos rezervato ir Birvėtos šlapžemės, o rudenį — Kamanų ir Mūšos tyrelio pelkės.

Paplitimas ir gausa. Migracijų metu šalyje įprastas paukštis. Daugiausia jų apsistoja Nemuno žemupyje (iki 100 000), Klaipėdos ir Raseinių r., Pagėgių sav. laukuose, Žuvinte, Dysnos baseino pievose.

Buveinė. Pagrindinės apsistojimo vietos - polaidžio apsemtos pievos, platūs laukai, ražienos, arimai. Praskrendančių pastebima ir virš miškų, gyvenviečių, miestų.

Skiriamieji požymiai. L - 64-78 cm. Vidutinio dydžio žąsis neilgu kaklu. Suaugėlių viršus ir kūno šonai tamsūs. Šviesesnis pilvas daugiau ar mažiau išmargintas juodomis netaisyklingomis dėmėmis. Kojos ir snapas oranžiniai, apie snapo pagrindą aiški balta dėmė, kuri neužlinksta
virš akies. Jaunikliai neturi juodų pilvo dėmių ir baltos snapo pamato dėmės. Snapas su juodu „nagu", jo viršus kiek juosvas.

Balsas. Aukštas, iš toli girdimas, akcentuotas „ky kyjit...kyjit", gerai skiriamas nuo nosinio želmeninės žąsies gagenimo.

Grėsmės. Paukščių trikdymas, rudeninės medžioklės ir šlapžemių sausinimas.