Smailiauodegė antis

Reta perinti, įprasta migruojanti, retai žiemojanti rūšis. Lietuvoje dažniausia pastebima pavasarį ir rudenį.
Apsaugos būklė. Rūšis įrašyta į LRK sąrašus. Būklė šalyje šiuo metu yra nežinoma, tačiau rūšis nvksta daugelyje šalių. Perinčios populiacijos apsaugai svarbiausi yra Nemuno žemupys ir Kretuono ež., o migracijos metu — Nemuno žemupys.
Paplitimas ir gausa. Perinčių paukščių aptinkama retai. Šalyje peri tik 5—20 porų. Daug dažniau matoma pavasarį per migraciją Nemuno deltoje ir kitose vietose.
Buveinė. Apsistoja atvirose vietose telkšančiuose vandens telkiniuose, apsemtose pievose.
Skiriamieji požymiai. L - 51—62 cm. Patiną nuo kitų ančių lengva atskirti iš ilgos ir smailios uodegos, gavos spalvos galvos ir užpakalinės kaklo dalies, baltų kaklo priekio ir krūtinės. Sparnų veidrodėlis žalsvas, gale ribojamas baltos, o priekyje rusvos juostelės. Snapas melsvas, viršuje juodas, kojos pilkos, patinas poilsio apdaru panašus į patelė, tačiau snapas išlieka dvispalvis, sparnų dengiamosios plunksnos pailgėjusios, šonai skersai raibi, bet ne su žvynų pavidalo dėmėmis. Patelė spalvomis ir margumu panaši į didžiosios anties patelę, tačiau atskiriama iš siauresnės ir ilgesnės uodegos, laibesnio kūno, ilgesnio kaklo, ištisai tamsaus snapo ir vienodai gelsvai rusvos, su kūnu...
Balsas. Patinų tuoktuvinis balsas „tr-riu... tr-riu" yra truputį panašus į rudagalvės kryklės, bet žemesnis. Patelės kreksi labai panašiai kaip kryklės.
Grėsmės. Perintiems paukščiams grėsmė kyla dėl trikdymo, kanadinių audinių, nykstančių buveinių, o migruojantiems - dėl medžioklių.
Daugiau informacijos ieškokite čia.