Alksninukas
Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis.
Alksninukas yra mažesnis už naminį žvirblį. Jį galima pažinti iš gelsvai ža lios spalvos, juodo viršugalvio.
Patino kakta, viršugalvis, smakras ir gerklė juodi. Nugarinė pusė žalsvai gels va, tamsiai dėmėta. Antuodegis, uodegos šonai, dvi juostelės ant sparno ir antakis geltoni. Pilvinė pusė žalsvai geltona, krū tinė ir kūno šonai tamsiai dėmėti. Sna pas ir kojos rudos. Rainelė juodai ruda. Patelė blankesnių spalvų. Nugarinė pusė pilkšvo atspalvio, apatinė kūno dalis bal sva, gelsvo atspalvio, su tamsiomis dėmė mis. Jaunikliai panašūs į patelę, tik tamses ni. Jie išsirita apaugę melsvai pilkais pū kais. Žiotys raudonos.
Paplitimas. Eurazijoje paplitę nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Obės aukštupį, Lenos aukštupį, pietuose tęsiasi iki šiaurryčių Kinijos, šiaurinio Kazachstano, Kamos žemupio, Karpatų, Balkanų pusiasalio, Italijos. Izoliuotos arealo dalys yra Kryme, Kaukaze, Užkaukazėje. Arealo ribos nepastovios ir nepakankamai ištirtos. Žiemoja pietinėse arealo dalyse, šiaurinėje Afrikoje.
Lietuvoje alksninukas dažnokas, aptinkamas ištisus metus. Pavasarį, rudenį ir žiemą laikosi įvairaus dydžio pulkeliais, vasarą — šeimomis.
Migracija. Tikrasis...
Migracija. Tikrasis artimas migrantas. Dalis paukščių klajoja. Nustatyta, kad dalis paukščių kasmet žiemoja vis kitose vietose. Tai lemia maisto kiekis, kurio švariuose alksninuko paplitimo arealo dalyse kiekvienais metais būna labai nevienodai. Rudenį migruoja greitai. Nemažai paukščių traukia net iki 80 - 100 km per dieną greičiu, o kai kurie dar greičiau. Rudenį per Lietuvą skrenda kilę Suomijoje ir gretimose teritorijose alksninukai.
Biologija. Gyvena mišriuose eglių lapuočių medynuose, mišriuose pušynuose, ypač ten, kur greta auga alksniai. Aptinkami pamiškėse, paežerėse, upių pakrantėse bei laukų želdiniuose. Į parkus, miestų ir gyvenviečių želdinius alksninukus vilioja derančios tujos, maumedžiai bei kiti spygliuočiai. Gana judrus, nuotaikingas ir „šnekus". Nuolat girdėti savotiškas tylokas „pašnekesys", matyt taip palaikomas tarpusavio ryšys. Antroje žiemos pusėje, pavasarėjant balsai tampa garsesni ir skambesni. Sau sio vasario mėn. pasigirsta švelni, gana melodinga patinukų giesmė. Pabaidyti paukščiai savotiškai susišaukdami kyla vi si kartu, skraido banguotai, apsukę ratą laukia atsilikusių. Geba karstytis ne tik plonomis medžių šakelėmis, bet pakimba ir ant kankorėžėlių bei žirginėlių. Vasarą lizdavietėje gana tykūs ir paslaptingi.
Pa tinas intensyviai čiulba, o patelė atsiliepia savotišku ciksėjimu. Sausio-vasario mėn. iš patinų giesme lės tembro, tono bei elgsenos matyti, jog pradeda poruotis. Kovo mėn. užima lizdo teritoriją, tačiau dar aptinkama ir pulkelių. Veisiasi kovo-rugpjūčio mėn., o kiek mažiau keliauja gegužės-birželio mėn. Lizdą suka brandžiuose arba pribręstančiuose eglynuose, mišriuose eglės medynuose, o pietų Lietuvoje – pušynuose su eglės priemaiša arti vandens telkinių, žemesnėse, drėgnesnėse vietose. Ypač mėgsta retus eglynus, netoli juodalksnynų ar baltalksnynų. Vasarą aptinkama nuo vienos iki 6 porų 1000 ha miško. Dažnokai ap sigyvena po 2-3 poras. Porelės nariai kartu renka lizdui medžiagą.
Pati nukas visą laiką intensyviai čiulba ir persekioja patelę. Patelė, suradusi tinkamą vietą, pradeda krauti lizdą iš smulkių šakelių, žolių stiebelių ir samanų. Iš išorės lizdą dengia samanos ir epifitinės kerpės. Vidus būna išklotas smulkiomis šakelėmis, šaknelėmis, ašutais, žvėrių plau kais, taip pat augaliniais plaušais, graižažiedžių augalų bei gluosnių, drebulių skristukais. Be to, nors ir negausiai, ta čiau aptinkama smulkių plunksnelių bei pūkų. Lizdą krauna eglėse 2-24 m aukš tyje. Deda 4-6 balsvai melsvus, išmargintus rudo mis dėmelėmis kiaušinius. Peri patelė 11 -14 dienų. Jau nikliai lizde išbūna 13-15 dienų. Kurį laiką juos dar maitina bei vedžioja tė vai. Per metus išaugina dvi vadas. Ant rosios vados būna birželio-liepos mėn.
Jauniklius iš pradžių maitina vabzdžiais, jų vikšrais ir lervomis (sprindžių, pelėdgalvių, lapsukių vikšrais, lapgraužių, straubliukų, pjūklelių, sprakšių lervomis, taip pat gumbavapsvėmis, amarais, blakutėmis, straubliukais, drugiais ir kt.). Vėliau augaliniu maistu: sėklomis bei uogomis. Alksninukai lesa alksnių, eglių, pu šų, beržų sėklas, taip pat guobinių vai sių riešutėlius, įvairias uogas. Parkuose, gyvenviečių želdiniuose lesa tujų, mau medžių, pocūgių ir kitų medžių sėklas. Rudenį ir žiemą aižo kankorėžius, o pa vasarį renka sėklas ant žemės. Tai paukš čiai keliauninkai. Rankiodami maistą, jie aplanko miškus bei gyvenviečių želdi nius. Soduose sulesa daug piktžolių sėk lų, taip pat nemažai ir vabzdžių ken kėjų. Alksninukai yra puošnūs ir naudin gi giesmininkai.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
