Dagilis
Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis.
Dagilis kiek lieknesnis už naminį žvir blį. Jį nesunku pažinti iš juodai, baltai ir raudonai išmargintos galvos bei dide lių geltonų dėmių ant sparnų.
Patino ir patelės aplink snapo pamatinę dalį eina raudona juostelė, pakaušis ir kak lo šonai juodi. Nuo skruostų ir ausų gerk lės link eina balta juostelė. Nugara ir pečiai rusvi, antuodegis balsvas. Ant juodų sparnų plati skersinė geltona juostelė. Vairuojamosios plunksnos juodos su bal tomis viršūnėmis, kraštinės su baltomis dėmėmis apačioje. Krūtinė ir šonai rusvi. Pilvas balsvas, pauodegys baltas. Snapas žalsvai balsvas, jo viršūnė tamsesnė. Kojos rudai rausvos. Rainelė ruda. Jauniklių galva be raudonos ir juodos spalvų. Jų viršugalvis, nugara, pagurklis, krūtinė ir kūno šonai išmarginti tamsiai rudomis dėmėmis. Sparne ir uodegoje vietoj baltų dėmelių - rusvos. Jaunikliai išsirita ap augę gana ilgais tamsiai pilkais pūkais.
Lietuvoje gyvena nominalinis dagilio porūšis Carduelis Carduelis carduelis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto pakrantės iki Jenisejaus. Šiaurėje arealas siekia vidurinę Skandinaviją, Kamos aukštupį, Obės vidurupį, pietuose tęsiasi...
Lietuvoje dagilis dažnokas, bet negausus.
Migracija. Klajoklis paukštis. Kontinentinėje Lietuvos dalyje pavasarinis traukimas neryškus. Rudenį traukia spalio mėn., kai kuriais metais dalis paukščių lieka žiemoti.
Pavasarį pajūriu gausiau skrenda balandžio I-II dekadą. Viename poste pastebima iki 100 paukščių, rudenį iki 1000.
Biologija. Gyvena miško pakraščiuose, laukų miškeliuose, griovių, skardžių, upių, tvenkinių pakrančių želdiniuose, parkuose, miestų, gyvenviečių, sodybų, pakelių ir geležinkelių apsauginiuose želdiniuose, kapinėse. Kartais apsigyvena miško pakraščiuose. Nemėgsta grynų pušynu, tankių eglynų arba baltalksnynų. Įsikuria laukuose, netoli miško ar gyvenviečių esančiuose pavieniuose arba grupėmis augančiuose ąžuoluose, liepose, klevuose, guobose. Žemutinėse lajos šakose krauna lizdus.
Judrus, nuotaikingas, linksmas, nuolat i čiulbantis paukštis. Rudenį ir žiemą aptinkamas nedideliais 5-7, rečiau 15-20 paukščių pulkeliais. Paukščiai nuolat juda: pakyla lyg ko išsigandę, apsuka nedidelį ratą ir vėl nusileidžia lesti įvairių piktžolių sėklų. Dagiliai geba lesti ir pakibę po augalo žiedynu ar šakele. Judėdami nuolat skleidžia negarsius būdingus garsus. Pa baidyti kyla garsiai šaukdami. Laikosi to kiose vietovėse, kuriose gausu piktžolių. Lietuvoje tokių plotų kasmet vis mažėja, matyt, tai ir nulėmė dagilių gausumą. Be to, minta maumedžių sėklomis, smulkiais amarais bei kitokiais vabzdžiais.
Paprastai dagiliai nuolat skraido iš vie nos vietos į kitą ieškodami maisto, retai kada apsistoja ilgesniam laikui.
Pavasarį kovo mėn. poruojasi ir renkasi teritoriją lizdui krauti. Patinai darosi triukšmingesni, intensyviau čiulba ir per sekioja patelę. Maitintis skrenda kartu. Lizdą krauti pradeda balandžio pabaigoje arba gegužės mėn. Pirmuosius lizdus (balandžio pabaigoje) krauna spygliuočiuose: tujose, eglėse, kė niuose, pocūgėse arba pušyse. Gausiau lizdus krauna gegužės mėn. Lizdą paprastai krauna patelė. Patinas skraido kartu su ja, čiulba ir veja nuo lizdo kitus paukščius. Lizdui krauti šakeles, augalų stiebelius renka ant žemės, dažnai nuskrenda iki 0,5 – 0,6 km. Lizdai puošnūs, tvarkingi, priderinti prie aplinkos. Galima išskirti 3 lizdų grupes.
Pirmos grupės lizdai susukti iš žolių stie belių, lapelių, smulkių augalinių plaušų, graižažiedžių šeimos augalų: usnių, dagių, pienių, kiaulpienių ir kt., taip pat gluosnių, tuopų, drebulių. Vidus išklotas skristukais ir gyvulių (arklių, karvių, šunų) plaukais. Lizdas išpintas voratinkliais ir vikšrų ar lervų verpalais.
Antros grupės lizdai iš plonų (apie 2 mm skersmens), smulkių šakelių, lanksvų ir žolių stiebelių. Lizdo sienelės dau giausia iš vatos, skudu rėlių, siūlų, graižažiedžių, skristukų. Vidus išklotas gyvulių plaukais (daugiausia ašutais). Pasitaiko ir vora tinklių bei vabzdžių verpalų, tik gerokai mažiau negu pirmos grupės lizduose.
Trečios grupės lizdai iš žolių, šaknelių, šonuose daugiausia skristukų (graižažie džių ir gluosnių šeimos) bei smulkių stie belių. Iš išorės lizdą dengia samanos, ker pės, beržo žievelės, kartais vorų lizdai. Vidus išklotas ašutais bei karvių uodegos plaukais. Visas lizdas išpintas voratinkliais ir vikšrų verpalais. Šie lizdai labai panašūs į paprastojo kikilio, tik mažesni. Pirmos ir antros grupės lizdų aptinkama miestų, pakelių želdiniuose, parkuose prie gyven viečių, o trečios - miškuose bei miško parkuose. Lizdą krauna eglėse, tujose, kėniuose, maumedžiuose, pocūgėse, liepose, ąžuoluose, klevuose, skrobluose, kaštonuose, obelyse, kriaušė se, slyvose, ievose ir guobose 3-6, rečiau 1,5-14 m aukštyje.
Tai trunka 6-10, o nepalankiu oru 13-14 dienų. Dažniausiai lizdas būna ant šakos tolokai nuo kamieno, ties šakos viduriu arba ant viršūnės. Jis ge rai užmaskuojamas. Balandžio pabaigoje, dažniausiai gegužės mėn. deda 5 baltai melsvus, išmargintus retomis rausvai rudomis ar juodomis dėmelėmis kiaušinius. Peri patelė 13-14 dieną. Jau nikliai lizde išbūna 13-15 dienų. Išskridusius jauniklius suaugusieji paukščiai dar ilgokai vedžioja. Jaunikliai lizdus palieka birželio mėn. pir mą dekadą. Paprastai išveda vieną vadą gegu žės-birželio mėn.
Daugiausia sulesa kiaulpienių, pienių, usnių, varnalėšų sėklų. Mėgsta amarus, ypač nuo vaismedžių ir graižažie džių augalų, taip pat obelinio žiedgraužio, lapgraužių lervas, lapsukių vikšrus bei minėtų rūšių ar šeimų suaugėlius. Rudenį, žiemą ir ankstyvą pa vasarį laikosi pulkeliais ir minta varnalė šų, dirvinės usnies, daržinės žliūgės, dagio, kiečio, trūkažolės, skėtinių bei kitų žolinių augalų, ypač pagrioviuose, pamiškėse, pa tvoriuose išlikusių piktžolių sėklomis.
Puošnus, naudingas, geras giesmininkas.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
