Baltakaklė musinukė

Rūšis: Žvirbliniai
Lotyniškas pavadinimas: Ficedulla albicollis

Retai užklystanti rūšis.

Baltakaklė musinukė yra naminio žvirblio dydžio. Panaši į margasparnę musinukę, tik patinas su balta apykakle, o kaktoje didesnė balta dėmė.
Patino apdare daugiau baltos spalvos negu margasparnės musinukės. Patelė ir jaunikliai labai panašūs į margasparnę musinukę.

Į Lietuvą užklysta nominalinis baltakaktės musinukės porūšis Ficedula albicollis albicollis.

Paplitimas. Vakarų Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos iki Pietų Uralo. Šiaurėje arealas siekia Lietuvą, Dnepro aukštupį, Volgos vidurupį, pietuose tęsiasi iki Irano, Kaukazo, Mažosios Azijos, šiaurinės Juodosios jūros pakrantės, Moldavijos, Balkanų, Apeninų pusiasalio. Gyvena Sicilijos, Gotlando salose. Žiemoja vakarų ir ekvatorinėje Afrikoje.

Lietuvoje labai reta.

Migracija. Traukianti rūšis. Pavasarį pasirodo balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje.

Biologija. Veisimosi periodu aptinkami miškuose, kur gausu drevėtų medžių. Mėgsta bukų, skroblų, ąžuolų medynus. Laikosi miško aikštelių pakraščiuose, pamiškėse. Elgsena labai panaši į margasparnės musinukės, tik patinuko giesmė garsesnė ir skardesnė. Peri natūraliose drevėse ar kitų paukščių uoksuose. Angos skersmuo 2,5-4,0 cm. Užima dreves, esančias nevienodame aukštyje (0,5—4,5 m). Paprastai pasirenka 15—30 cm gylio drevę. Lizdą, suka iš...

suka iš žolių. Gūžtos plotis 5—6, gylis – 3 - 4 cm, ją iškloja smulkesnėmis, švelnesnėmis žolelėmis bei plaukais.
Dėtyje 6, rečiau 5 ar 7 balsvai žydri 17,0X13,0 mm dydžio kiaušiniai. Peri apie 13 dienų.

Jaunikliai maitinami gyvūniniu maistu - įvairūs vikšrai sudaro 88,2% raciono (lapsukių, sprindžių, pelėdgalvių). Kartais lesa vabzdžius, suaugusius drugius.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.