Margasparnė musinukė
Perinti, traukianti rūšis.
Margasparnė musinukė yra maždaug naminio žvirblio dydžio. Ją nesunku pažinti iš tamsių ir baltų spalvų, ypač iš margų sparnų.
Patino nugarinė pusė juoda, kaktoje balta dėmė. Sparnai juodi su plačia balta juosta. Uodegos kraštinės plunksnos su baltomis dėmėmis. Pilvinė pusė balta. Snapas ir kojos juodos. Rainelė tamsiai ruda. Patelės apdare vietoj juodos yra pil kai rusva spalva. Apatinė kūno pusė balta. Jaunikliai margoki. Tik išsiritusių galva ir nugara būna apaugusi tamsiai pilkais pūkais. Žiotys oranžiškai geltonos.
Lietuvoje gyvena nominalinis margasparnės musinukės porūšis Ficedula hypo leuca hypoleuca.
Paplitimas. Vakarų Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto pakrantės iki Jenisėjaus slė nio. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasa lį, Pečioros, Obės žemupį, pietuose tęsiasi iki Irtyšiaus vidurupio, šiaurinės Ukrainos, Moldavijos, Balkanų pusiasalio, Vidurže mio jūros pakrantės. Gyvena šiaurės va karų Afrikoje. Žiemoja pietvakarių Europoje, Afrikoje.
Aptinkama visoje Lietuvoje. Peri visur maždaug vienodai tankiai. Laukų apsauginiuose želdynuose ji retesnė.
Migracija. Tikrasis artimas migrantas.
Lietuvoje žieduotos margasparnės musinukės rugpjūčio antroje pusėje — rugsėjo mėn. aptiktos Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, bet gausiausiai...
Biologija. Veisimosi sezono pradžioje kol dar silpna konkurencija rūšies viduje, įsikuria šviesiuose mišrių miškų ploteliuose. Medynuose su aukštu ir tankiu traku, ypač susiliejančiu su pagrindiniu ardu, margasparnių musinukių gerokai mažiau.
Aptikusios tinkamų inkilų, musinukės įsikuria parkuose, sodų apsauginiuose želdiniuose, kolektyviniuose soduose.
Veisimosi laikotarpiu aktyvi tik dieną. Migruoja ir naktį. Tai dendrofilinis paukštis. Mėgsta laikytis lajų vidurinėje ar apatinėje dalyje. Kai inkilų perteklius, būdinga poliginija. Kartais pasitaiko biginija ar net triginija. Poligamai visada būna senesni patinai. Gana savotiška ir mityba. Kaip ir pilkoji, margasparnė musinukė mėgsta tupėti stebėjimo poste ir gaudyti pro šalį skrendančius vabzdžius. Kai orai lietingi, skrai dančių vabzdžių sumažėja, tada juos gaudo ant medžių kamieno bei šakų. Balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje atskridę patinai ieško natūralių medžių drevių, genių, zylių uoksų ar iškeltų inkilų. Patinas gina būsimą lizdavietę nuo kitų patinų. Inkilų dydis ir spalva gali būti įvai rūs.
Susidarius porai, patelė tuoj pat pradeda sukti lizdą. Pagrindinė lizdo staty binė medžiaga pušies tošelės. Taip pat naudojama įvairių žolių, ypač varpinių stiebeliai, beržo tošelės, sausi, dažniausiai aptrūniję medžių lapai, žaliosios samanos. Lizdo matmenys priklauso nuo ertmės ir inkilo formos ir matmenų.
Gegužės antrą dešimtadienį deda šviesiai žydrus kiaušinius. Dėtyje paprastai 5—8 šviesiai žydri kiaušiniai. Peri tik patelė 12—14 dienų apie 12,5—15 dienų. Šiuo laikotarpiu patinas ją maitina. Kai dėtyje 6—7 kiaušiniai, patelė pradeda perėti padėjusi paskutinį, o kai dėtis didesnė negu 7 kiaušiniai, perėti pradeda padėjusi 7 a, ar 8-ą kiaušinį.
Jaunikliai ritasi birželio pirmoje pusėje. Ankstyvieji išsirita dar gegužės paskutinėmis dienomis. Embrionų žūva nedaug. Paprastai lizduose būna 5—7, rečiau 2—4 ar 8, 9 jauniklio. Lizde jaunikliai išbūna 15—16 dienų Nuo birželio 10 d. jau galima pastebėti skraidančius.
Kasmet išaugina po vieną vadą.
Jaunikliai paprastai maitinami plėviasparniais, dvisparniais, vabalais, rečiau moliuskais ir kitais bestuburiais. Mityba labai priklauso nuo biotopo ir meteorologinių sąlygų. Daugiausia sulesa vorų ir drugių.
Margasparnė musinukė yra svarbiausia rūšis, kuri naudojama biologinei kovai su miško kenkėjais. Tose vietovėse, kur uoksiniams paukščiams iškeliama daug inkilų, šie paukšteliai tampa absoliučiais dominantais.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
