Mažoji musinukė
Perinti, traukianti rūšis.
Mažoji musinukė yra mažesnė už na minį žvirblį. Ją lengva pažinti iš oranžinės gerklės ir baltų dėmių uodegoje.
Patino viršutinė kūno pusė rusvai pilka, galva pilka, sparnai rusvi. Gerklė ir dalis pagurklio oranžinės spalvos, krūti nė ir pilvas balti. Dvi vidurinės uodegos plunksnos juosvos, o kitos baltos su juos vomis viršūnėmis, Snapas ir kojos pilkai rudos. Rainelė ruda. Patelė rudesnė už patiną, gerklė rusva. Jauniklių nugarinė pusė pilkai rusva su rusvomis dėmelėmis ir tamsiais plunksnų pakraščiais. Kakta ir krūtinė pilkšvos su tamsiomis dėmelėmis.
Lietuvoje gyvena nominalinis mažosios musinukės porūšis Ficedula parva parva.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Elbės žemupio iki Anadyrio, Ochotsko jūros. Šiaurėje arealas siekia pietinę Švediją, Suomija, Baltąją jūrą, Obės, Jeni sejaus, Lenos žemupį, Anadyrio aukštupį, pietuose tęsiasi iki Amūro žemupio, Alta jaus, Volgos žemupio, Moldavijos, Juodo sios, Adrijos jūros, Alpių. Izoliuotos area lo dalys yra Kaukaze ir Irano kalnuose, Himalajuose. Žiemoja Afrikoje, Indijoje.
Lietuvoje retoka, tačiau aptinkama vi sur didesnėse giriose, net pavėsinguose parkuose, Kuršių nerijos palomių lapuotynuose.
Migracija. Tikrasis artimas migrantas....
Biologija. Mėgsta šlapius juodalksnynus ir uosynus, drėgnus beržynus, ąžuolynus, drebulynus, tankius eglynus. Pavasarį ir rudenį traukdamos lankosi laukų giraitė se, soduose, miestų skveruose.
Aktyvi prietemoje ir dieną. Tupia ant medžių apatinių žalių ir sausų šakų, kartais trumpam nusileidžia ant spyglių ar lapų plikos paklotės. Sunerimusios skraido apie lizdą ir triukšmauja. Iš lizdų išskridę jaunikliai cypsi, išgąsdinti tirškia. Nakvoja susiglaudusios ant vienos šakutės. Į bū rius nesiteikia net ir rudenį.
Gegužės antroje pusėje medžių kamie nų plyšiuose ar po atšokusia žieve, rečiau ant šakų, krauna 7—10 cm skersmens ir 4—7 cm aukščio lizdą su 4,5—5,5 cm plo čio ir 3—3,8 cm gylio gūžta. Tai menkas statinys iš žalių kerpsamanių, mnijų, gūžtvių. Vidų iškloja plonomis šaknelė mis, žvėrių plaukais. Lekėčių giriose iš 155 mažosios musinukės lizdų 19 aptikta žaliuose vienkamieniuose, 9 dvišakiuose, 39 pažeistu kamienu medžiuose, 4 sau suoliuose, 81 stuobriuose, 2 išvartų šako se, 1 kerplėšoje. 25 lizdai susukti eglėse, 17 — pušyse, 6 tarp eglaičių ir kitų me džių kamienų, 81 juodalksniuose, 3 baltalksniuose, 19 beržuose, 2 drebulėse, 1 skirpste, 1 šermukšnyje, paprastai 0,5— 13 (vidutiniškai 2,7) m aukštyje. Artimiausi lizdai nutolę per 70 m. Kartais tame pačiame stuobryje, kasmet ar su pertraukomis peri 3 - 4 metus.
Pradeda dėti gegužės 20 - liepos 4 d. gelsvai ar žalsvai baltus, išmargintus rausvais ar pilkai rudais, raudonais, gelsvai rausvais taškais ir dėmelėmis kiaušinius. Jų matmenys (n—19) 17,0X 13,0 (15,7— 18,0X12,3—13,7) mm. Sveria 1,45 g. Dėjimo trukmė 46 dienos.
Dėtyje paprastai 5 kiaušiniai. Perėti pradeda iš vakaro dar nepadė jusi priešpaskutinio kiaušinio. Peri patelė, 14 - 15 dienų. Ją maitina patinėlis. Žuvus pirmai dėčiai, maždaug po 5 dienų pra deda dėti kiaušinius į kitą sukrautą lizdą. Išsirita pilkai juodų pūkų retais kuokštais apšepę, akli, pliki jaunikliai. 5-ą amžiaus dieną jie praregi, išlenda trumpi padaigai, o 8 dieną iš padaigų pasirodo plunksnų galai. Gūžtas palieka po 14—15 dienų. Tokio amžiaus jaunikliai geba perskristi į greta augančius medžius.
Išskridusius iš lizdo jauniklius daugiau kaip dvi savaites dar maitina tėvai.
Minta medžių šešėlyje skraidančiais plėviasparniais ir dvisparniais vabzdžiais, mažais vabalais ir drugiais, vikšrais bei vorais. Naudinga ūksmingų girių giesmininkė.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
