Pilkoji musinukė
Perinti, traukianti rūšis.
Pilkoji musinukė yra maždaug naminio žvirblio dydžio. Ją nesunku pažinti Iš pilkšvos spalvos.
Patino ir patelės viršutine kūno pusė pilka, kakta ir viršugalvis neryškiai dryžuoti. Apatinė kūno pusė balsva, pagurklis ir krūtinė išmarginta neryškiais dryželiais. Šonai rusvo atspalvio. Snapas ir kojos pilkos. Rainelė tamsiai ruda. Jauniklių viršutinė kūno dalis išmarginta rusvomis dėmelėmis, jų plunksnų kraštai juosvi. Krūtinė, pagurklis ir šonai tamsiai dėmėti. Tik išsiritusių jauniklių galva, nugara ir šlaunys apaugusios ilgais, retais juosvai pilkais pūkais. Žiotys oranžiškai geltonos.
Lietuvoje gyvena nominalinis pilkosios musinukės porūšis Muscicapa Striata Striata.
Papilimas. Vakarų Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Užbaikalės, Tian Šanio, Himalajų. Šiaurėje arealas siekia Šiaurinę Skandinaviją, Kolos pusiasalį, Obės, Jenisėjaus vidurupį, Lenos aukštu pį, pietuose tęsiasi iki vidurinio Afganistano, Irano, Persų įlankos, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrantės. Gy vena Šiaurės vakarų Afrikoje, kai kuriose salose. Žiemoja Afrikoje, Indijoje.
Lietuvoje pilkoji musinukė paplitusi visur maždaug vienodai.
Migracija. Tikrasis tolimas migrantas. Lietuvą palieka rugpjūčio III—rugsėjo II dekadoje.
Biologija. Euritopinė rūšis. Veisimosi laikotarpiu aptinkama...
Žmogaus kaimynystės nevengia. Miestuose laikosi toliau nuo judrių magistralių. Lietingu oru pilkoji musinukė geba pačiupti net ant trobesių sienų, medžių žievės plyšiuose ar ant žemės tupinčius vabzdžius.
Sodybose perinčios musinukės papras tai gaudo muses ir kitus dvisparnius. Pamačiusi žeme rėpliojantį vabalą, musinukė staigiai leidžiasi žemyn, tačiau iškart nepuola kaip dauguma kitų paukščių, o plasnoja vietoje — paskui čiumpa snapo galiuku. Medžiodamos nuolat taksi snapu. Matyt, šis garsas sklinda mechaniškai susiglaudžiant snapui.
Suaugę paukščiai ant žemės nevikrūs. Skraidantys jaunikliai labai rajus, todėl nuolat puldinėja prie suaugusiųjų. Susi daro įspūdis, jog medžioklėje jaunikliai trukdo, o tėvai „bėga" nuo vaikų - pasirenka vis kitus stebėjimo postus.
Būdinga pilkosios musinukės ypatybė — nuolat kilnoja sparnų galus — juos lyg pataiso. Gegužės viduryje pradeda sukti lizdus. Jų aptinkama ant stambesnių šakų prie medžio kamieno, plačiuose negiliuose uoksuose ar šiaip nišose, ant įvairių statinių. Lizdas — nesimetriškas, netvarkingas statinys, forma pritaikytas prie aplinkos. Pavyzdžiui, įdubose lizdai pailgi, o trobe sių nišose — keturkampiai. Gūžtos forma ir matmenys visų lizdų panašūs.
Lizdą suka iš įvairios medžiagos. Miš ke — iš samanų, smulkių šakelių, žolių stiebelių, net šaknelių, medienos plaušų, kerpių, gyvulių plaukų, paukščių plunks nų. Sodybose gyvenančios musinukės liz dą krauna iš skudurėlių, vatos, siūlų, pa kulų, taip pat ir iš anksčiau minėtų me džiagų.
Gegužės trečią dešimtadienį į ankstyvus lizdus pradedami dėti kiaušiniai.
Paprastai dėtyje 5 kiaušiniai. Kiaušiniai blyškiai žydri su tamsesnė mis įvairių atspalvių (dažniau rudomis) dėmelėmis ir taškeliais; 18,0x14,0 mm dydžio. Peri tik patelė 12 - 14 dienų. Jaunikliai lizde išbūna tik dvi savaites. Lizduose jauniklių galima aptikti nuo birželio pradžios iki rugpjūčio. Gana daug dėčių žūva. Minta daugiausia dvisparniais. Jaunik liai lizduose maitinami dvisparniais ir smulkiais naktiniais drugiais. Vyresnio amžiaus jaunikliai bei suaugusios musinukės dar gaudo tinklasparnius, vabalus, laumžirgius. Vasaros pabaigoje musinukės šiek tiek lesa uogų (šeivamedžių). Pilkosios musinukės reikšmė ekosiste moje tik lokali. Ji gaudo skraidančius vabzdžius, ypač muses, ir kitus dvisparnius bei smulkius drugius. Naudinga, nes sulesa daug musių, sodo kenkėjų.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
