Bukutis
Perinti, sėsli rūšis.
Bukutis yra naminio žvirblio dydžio, trumpauodegis. Viršutinė kūno pusė pilka. Išilgai galvos per akį eina juodas dryželis. Patino ir patelės viršutinė kūno dalis melsvai pilka, sparnai ir uodega juodai rusvi. Nuo snapo per akis eina juodas dry želis, virš jo baltas antakis, kuris jun giasi su balta kakta. Apatinė kūno pusė balta, šonai kaštoninės spalvos. Snapas tiesus, pilkas. Rainelė ruda. Kojos stiprios, rusvos. Jauniklių viršutinė kūno pusė rusvo atspalvio. Pilvinė pusė gelsvai rusva. Tik išsiritusių jauniklių galvą, pečius ir nugaros vidurinę dalį dengia reti, ilgoki tamsiai pilki pūkai, žiotys tamsios mėsos spalvos.
Kūno masė ir matmenys: patinų 23,2-26,8 g, patelių 19,4.
Paplitimas. Arealas suskaidytas Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Pečioros aukštupį, Lenos žemupį, Anadyrio aukštupį, pietuose tęsiasi iki Rytų Kinijos jūros pakrantės, pietinės Birmos, pietinio Indostano, Himalajų, Mongolijos, Uralo aukštupio, šiaurinės Ukrainos, Balkanų pusiasalio, Viduržemio jūros pakrantės. Kitos erealo dalys yra Mažojoje Azijoje, Kaukazo, Irano...
Lietuvoje aptinkamas visur. Vidurio Lietuvos ąžuolynuose, skroblynuose ir kitokiuose plačialapiuose miškuose bukutis kiek dažnesnis. O šiaurės ir rytų Lietuvoje retesnis.
Migracija. Sėslus paukštis.
Biologija. Paprastai gyvena plačialapių lapuočių miškuose: ąžuolynuose, skroblynuose, uosynuose, taip pat klevų bei liepų molynuose. Įsikuria senuose parkuose.Grynų spygliuočių medynų, ypač egly nų, vengia. Mėgsta senus pušynų plotus, įsiterpusius tarp lapuočių miško. Aktyvus tik dieną. Stipriomis kojomis geba laipioti medžių kamienais ar šako mis aukštyn ir žemyn.
Įdomus ir mitybinis elgesys. Bukutis pri klauso palyginti nedidelei grupei paukščių, kurie žiemai kaupia maisto atsargas. Medžių sėklas slepia žievės įdubose, plyšiuose, net ant žemės. Trūkstant maisto, lesa atsargas.
Būriuojasi su didžiosiomis, pilkosiomis zylėmis, geniais, lipučiais bei kitais paukšiais. Įdomu ir tai, kad kartu žiemojusios jaunų paukščių poros pavasarį išyra ir susiformuoja naujos.
Giesmė nesudėtinga. Tuoktuvinis balsas - tai ištisas savotiškas švilpimas, kuris girdėti sausio -balandžio mėnesiais (ypač šiltomis vasario ir kovo dienomis). Vei simuisi įpusėjus (gegužės mėn.), tuoktu vių balsą retai kada galima išgirsti. Tuo laiku paukščiai gana tylūs.
Peri genio iškaltose drevėse, neretai užima natūralius uoksus ar įsikuria inki luose, įlindimo angą sumažina suvilgytu seilėmis moliu. Medžio rūšis, pasirenkant uoksą, įtakos neturi. Įsikuria ne žemiau kaip 2 - 2,5 m aukštyje. Uoksą iškloja pušies žievės gabalėliais, sausais lapais, medienos plaušais. Pušies žieveles į inkilą neša tik patelė. Tuo laiku patinas laikosi atokiau. Žievę lupa nuo augančio medžio liemens snapu arba renka nuo žemės. Lizdą stato keletą dienų. Taip dirba keliolika keliasdešimt mi nučių be pertraukos. Tokios serijos metu atnešama 10 - 20 žievelių. Žieveles su randa ir atneša per 15-25 sekundes. At nešusi statybinę medžiagą, patelė inkile užtrukdavo vidutiniškai 11 sekun džių. Ant tokios palyginti netvarkingai sumestos lizdo paklotės balandžio mėnesį dedami kiaušiniai. Pats kiaušinių dėjimas balandžio antrą ir trečią dešimtadienį. Kiaušiniai balti su rudomis dėmelėmis, 20,6x14,5 ir 19,1x13,2 mm dydžio. Dėtyje paprastai 7 kiaušiniai. Peri 14 - 18 dienų. Jaunikliai lizdą palieka ir skraidyti pradeda 23 - 24 dienų amžiaus. Jaunikliai dar kiek prabūna kartu. Veisimosi periodu kiaušinių ir jaunik lių žūva nedaug. Minta gyvūniniu (vorais, vabzdžiais) ir augaliniu maistu. Daugiausia sulesa že muogių, mėlynių, našlaičių, varpinių žolių, liepos, klevų, ąžuolų, laz dynų, pušies, eglės vaisių ar sėklų. Vasaros pabaigoje neretai užklysta į daržus pasmaguriauti saulėgrąžų, aguonų.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
